Jei valdžios rinkimų lankomumu reikėtų nusakyti demokratinės valstybės raidą, išskirčiau tris etapus – maksimalus rinkėjų skaičius valstybės gyvavimo pradžioje, kai visi piliečiai apimti euforijos noriai naudojasi savo teise. Antrasis etapas – apatija. Piliečiui kyla nepasitenkinimas, jog kad ir ką berinktumei – visi „Tie valdžioje“ vienodi, dažniausiai blogi, juk niekas nepasikeis, jei bus balsu išsakyta sava nuomonė. Dažnai girdima frazė – „nieko nesitikiu iš valdžios“. Trečiasis etapas – pilietiškumas, pagarba savo teisėms, taip pat ir pareigoms, o vengti rinkimų – negarbė.
Stebėjau krintantį rinkimų lankomumą Lietuvoje. Atrodė, na pagaliau žmonės nusispjovė ant tos valdžios, nieko nenori ir nebesitiki iš jos. Gal pagaliau žmonės pamatė, jog susirgę bus kaip nors pagydyti, netekę darbo badu nenumirs, o pasenę – sulauks šiokios tokios pensijos. Visa kita pasiekiama tik SAVO rankomis arba galva. O ir sąlygos nėra tokios blogos: iš Europos Sąjungos perėmėme lyg ir protingų vakariečių sugalvotus įstatymus bei reguliavimus, gavome visišką judėjimo laisvę. Bet kuris verslininkas pro sukąstus dantis galėtų iškvošti, jog mokesčių našta Lietuvoje vis tiek mažesnė nei daugumoje vakarų Europos valstybių – juk kartas nuo karto užsieniečių perkeliama gamykla vien dėl žemesnių atlyginimų čia neatsipirktų. O mažesnių mokesčių tarifų dirbantiesiems sunkiai surastum visoje ES. Imtis verslo taip pat nėra tiek daug kliūčių – juk Pasaulio banko sudaromame „Doing Business“ indekse lietuviai 26 pasaulyje.
Vis tik „Pew Global Attitudes Project“ atlikta apklausa Europoje bei JAV nustebino. Vos 17 proc. lietuvių linkę savo tikslų gyvenime laisvai siekti be valstybės įsikišimo, likusieji nori aktyvaus valstybės vaidmens. Jei tik tokia maža visuomenės dalis mano, kad visko siekti reikia savo rankomis, ar tai yra gerai? Ar nebūtų pats laikas nusisukti nuo valdžios malonės ir dirbti bei užsidirbti patiems, o dėl visų sėkmių ir nesėkmių kaltę prisiimti sau? Į šiuos klausimus atsakyti padėjo politikas Artūras Zuokas, didžiausios naujienų agentūros Lietuvoje BNS vadovas Artūras Račas bei verslininkas Tomas Sakalauskas, IT paslaugų įmonės „Prewise“ savininkas, turinčios 14 darbuotojų bei 1,5 mln. Lt pajamų 2009 metais.
1. Anot „Pew Global Attitudes Project”atlikto tyrimo, vos 17% lietuvių 2009 metais, palyginus su 40% 1991-aisiais, manė, jog žmonės turi siekti savo tikslų be valstybės įsikišimo. Tai buvo mažiausias skaičius tarp 14-os tirtų valstybių. Jūsų nuomone, 17% - tai daug, ar mažai, gerai tai, ar blogai? Ar tai reiškia, jog likusieji nori valstybės paramos ir pagalbos užuot patys besistengę? Ką pasirinktumėte Jūs?
A.Račas: Pirmiausia, reikėtų atkreipti dėmesį, kad Jūsų minimoje PEW apklausoje, respondentai turėjo pasirinkti tarp 2 klausimų ir atsakyti, kas geriau: ar teisė žmonėms laisvai siekti savo tikslų nesikišant valstybei ar tai, kad valstybė vaidina svarbų vaidmenį visuomenėje, siekdama garantuoti, kad niekas negyvena skurde.
Taigi, apklausoje dalyvavę žmonės rinkosi tarp dviejų galimybių, todėl sakyti, kad tik 17 proc. Lietuvos gyventojų pasisako už laisvę siekti savo tikslų būtų neteisinga. Galbūt, jei nebūtų siūloma antrojo varianto, išsakiusių teigiamą požiūrį į asmeninę laisvę būtų kiek daugiau.
Vertinant ar 17 proc., nusprendusių, kad asmeninė laisvė yra geriau nei aktyvus valstybės vaidmuo, yra daug ar mažai, gerai, ar blogai, tikriausiai reikėtų atsižvelgti į Lietuvos istoriją iki 1990 metų kovo 11-osios ir pastarųjų 20 metų įvykius.
Okupacijos laikotarpis daugumai - ypač vyresnės kartos žmonių - išugdė priklausomybę nuo valstybės globos. Ši priklausomybė niekur nedingo ir po Kovo 11-osios. Dar daugiau - dalis Lietuvos visuomenės, iš esmės pakitus aplinkybėms jau nebeturėjo galimybių persiorientuoti: turimas išsilavinimas, darbo patirtis, pagaliau amžius nemažai daliai žmonių tapo kliūtimi keistis ir pabandyti prisitaikyti prie naujų santykių. Natūralu, kad tie žmonės jaučiasi nesaugūs ir, prisimindami, sovietinius laikus, mano, kad valstybė turėtų jiems padėti.
Aš, beje, galvoju taip pat ir laikausi nuomonės, kad Lietuvos valstybė nuo pat 1990 metų skyrė per mažai dėmesio mano minėtai visuomenės daliai, kuriai - dėl skirtingų priežasčių - buvo sunkiau prisitaikyti prie staiga pakitusių aplinkybių.
Todėl manau, kad tie 17 proc. arba - žiūrint iš kitos pusės - tie 79 procentai, pasirinkę atsakymą, kad svarbiau yra valstybės vaidmuo siekiant užtikrinti gerovę visiems, taip vertina Lietuvos valstybės pastarųjų 20 metų politiką, kuri buvo nesolidari visos visuomenės atžvilgiu ir daug labiau palanki stambiajam kapitalui nei iš savo darbo pragyvenančiam visuomenės nariui.
Mano požiūriu, tai yra gerai, nes vis daugiau visuomenės supranta, kad valstybės uždavinys yra ne tik skatinti verslą, bet ir užtikrinti socialinį teisingumą bei solidarumą visuomenėje.
Aktyvus valstybės vaidmuo visuomenėje reiškia ne tik finansinę ar kitokią tiesioginę paramą, bet ir mokesčių dydį, sąlygas verslui, korupcijos lygį, požiūrį į sveikatos apsaugos sistemą, švietimą, šeimas ir t.t. Lietuvoje šio aktyvaus vaidmens tikrai trūksta.
Beje, toje pačioje PEW apklausoje yra ir kitas labai įdomus rodiklis, nemažai pasakantis apie Lietuvos visuomenę ir savotiškai susisiejantis su požiūriu į valstybės vaidmenį ir asmeninę laisvę. Atsakydami į klausimą, kas yra svarbiau - stipri ekonomika ar demokratija - tik 17 proc. respondentų Lietuvoje renkasi demokratiją, o 78 proc. - stiprią ekonomiką. Skaičiai, kaip matote, beveik identiški, tačiau jų prasmė skiriasi.
T.Sakalauskas: Tai yra labai mažai. Manau, kad valstybė privalo padėti tiems, kas nepajėgūs savo tikslų siekti dėl objektyvių priežasčių, pvz. neįgaliesiems, pensininkams… Tačiau pilnavertė pagalba tiems, kuriems jos tikrai reikia, bus įmanoma tik tada, kai galinti dirbti gyventojų dalis prisiims atsakomybę už bent jau savo pačių gerovę. Kita vertus, palaikau tam tikras mokestines lengvatas, pavyzdžiui kompiuterių įsigijimo, būsto. Tikslinės lengvatos gali padėti valstybei komunikuoti norimus įgyvendinti tikslus. Žiūrint iš filosofines pusės, fatalizmo šalininkas nesu… be abejo, gyvenimas pateikia situacijas, kurių mes neįtakojame, tačiau būtent mes priimame sprendimus, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgti, ir už tuos pasirinkimus prisiimame atsakomybę. Didesnę dalį sutapimų gyvenimas pateikia tik tuomet, jei kryptingai ėjome linkme, leidžiančia tokiems sutapimams atsitikti.
A.Zuokas: Be abejonės, pateikti šie ir egzistuojantys kiti tyrimai yra aiškus įrodymas, kad Lietuvos švietimo sistema, auklėjimas šeimoje bei skirtingų politinių partijų veikla per Nepriklausomybės laikotarpį formavo nesavarankišką žmogų. Naikino visuomenės lyderius ir tapo netolerantiška idėjoms bei iššūkiams. Teko matyti tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad dauguma abiturientų pirmiausiai norėtų dirbti valstybės tarnyboje, o ne bandytų kurti savo verslą. Jaunimo emigracija taip pat yra liūdna šios statistikos dalis. Interesų grupių valdomos žiniasklaidos paviršutiniškumas ir primityvumas stipriai prisidėjo prie pesimistinių nuomonių formavimo. Nemalonu konstatuoti, bet per 20 metų netapome laisvesni. Turėdami minties, idėjų ir pasirinkimo galimybių laisves, patekome į priklausomybę nuo materialinių gėrybių.
Gal tai ir neišvengiama ėjimo laisvės keliu kaina, kurią galime pažinti tik savo klaidų sąskaita.
Tačiau ne viskas blogai, dažnai mes nepastebime ar mums tiesiog nepadeda pastebėti, kiek vis dėlto Lietuvos piliečiai daug nuveikė per šiuos 20 metų. Kai teko garbė priimti Dalai Lamą 2002 metais Vilniuje, aprodant miestą jis tarė: ,,Matau, žmonės jūsų šalyje moka naudoti laisvę''. Dalai Lama palygino savo įspūdžius iš pirmosios kelionės į mūsų šalį 1992 metais.
Valstybės pagalba dažnai pateikiama labai siaurai: finansinė parama, pašalpos, nemokamas maitinimas, valstybinė darbo vieta ir t.t. Valstybės pagalba gali turėti daug didesnę reikšmę, o kartu ir prasmę. Pirmiausiai protingas ir toliaregiškas šalies ar miestų valdymas, sugebėjimas konkuruoti globaliame pasaulyje tam, kad gyventojai galėtų čia, gimtinėje, realizuoti savo idėjas bei pasiektų gerovę. Nes tik išsilavinęs, kuriantis ir nebijantis suklysti žmogus gali sukurti gyvenimą sau, mokėti mokesčius valstybei ir jaustis reikalingu bei laimingu visuomenės nariu.
Valstybėje turi būti palaikomi, ir pirmiausiai net ne valdžios, o visuomenės, kuriantys, rizikuojantys ir turintys idėjų asmenys. Dažnai politikai, pataikaudami miniai, prisideda prie netolerancijos idėjoms ir kūrybai skatinimo.
O tai keisti galime pardėti nuo savęs. Dažniau viešai pagirkime tuos, kurie bando veikti. Jūsų projektas ,,teigiamai.lt'' puikus pavyzdys.
2. Panašu, jog žurnalistas A.Užkalnis taikliai, bet skaudžiai pasakė: “Pilietinė visuomenė ateis tada, kai dauguma žmonių ... gyvens savo protu, bei stengsis ne dėl valdžios malonės, o dėl savo šeimos, savo ūkio ar savo verslo.” Lietuva užimą aukštą 26-tą vietą pasaulyje pagal „Doing business“ indeksą, sudaromą Pasaulio Banko, už savęs palikdama tokias šalis kaip Austriją, Prancūziją, Nyderlandus ar šiuo metu mėgstamą girti Lenkiją. Mokesčių našta Lietuvoje yra viena mažiausių visoje ES. Tačiau darbdavių (t.y. verslininkų) nuošimtis nuo visų dirbančiųjų mažesnis tėra Rumunijoje. Kokios tokio mažo verslumo priežastys Lietuvoje, nors objektyvūs skaičiai rodo ganėtinai palankias verslui sąlygas? Ar derėtų kaltinti mus pačius, kad nesiimame iniciatyvos? O gal žiniasklaida prisideda prie išlaikytinių visuomenės formavimo arba valdžia, kuri žeria nuolatinius pažadus "duoti"?
T.Sakalauskas: Žiniasklaida gana kryptingai dirba formuodama įvaizdį, kad Lietuvoje sunku, beveik neįmanoma, ką nors pasiekti. Neretai ieškant sensacijų, teigiamos iniciatyvos pateikiamos kaip noras turtuoliams pralobti vargšų sąskaita, maitinamas pavydas. Blogiausia tai, kad formuojamas įvaizdis, jog neegzistuoja vidurinio visuomenės sluoksnio, natūraliai skatinant konfrontaciją tarp “elito” ir “runkelių”. Ar žmogus, įtikėjęs, kad yra “runkelis”, kurs savo verslą? Ar sveika situacija, kai vidutinio sluoksnio atstovas įsijaus į “elito” rolę? Būtent vidurinis sluoksnis turėtų būti tas, kuris aktyviai stengiasi kurti verslą, darbo vietas sau ir kitiems, mokėti mokesčius nuo didesnio nei minimalaus atlyginimo, kurti paslaugas, gerinančias gyvenimo kokybę. Kas kaltas dėl pasyvumo? Politikų darbas – žadėti “duoti”, piliečiu darbas, kad tokie politikai netaptų valdžia. Žiniasklaidos darbas – rodyti tai, kas pritrauks didžiausią žiūrovų skaičių, žmonių darbas – perjungti kanalą, kai rodoma viso labo ribota interpretacija, nuomonė ar sensacija, pataikaujanti masių lūkesčiams. Bet kuriuo atveju, sprendimus priimame patys, galų gale ir kalčiausi – mes patys. Deja, didelė dalis sprendimų priimami remiantis faktais, trauktais iš televizoriaus. Pats negaliu žiūrėti publicistiniu laidų dėl tendencingų klausimų, spalvų sutirštinimo, koncentracijos ties neesminiais, bet provokuojančiais aspektais, nesugebėjimo adaptuotis, kai provokacija nepavyksta, iš anksto suplanuotų išvadų pateikimo, niekaip nekylančių iš su pašnekovo išsakytų minčių. Todėl didelę dalį kaltės priskirčiau ir žiniasklaidai… bet tik dalį. Galvoti turime patys.
A.Račas: Kalbant apie verslo sąlygas Lietuvoje ir mokesčių lygį, vėlgi reikėtų žiūrėti ne vien į dabartinę situaciją, bet į visą pastarųjų 20 metų laikotarpį.
Taip, mokesčių bendras lygis Lietuvoje šiandien yra vienas mažiausių visoje ES, o sąlygos verslui - vienos iš palankiausių. Tačiau jei pažiūrėtume retrospektyviai, mokesčių sistema Lietuvoje visada iš esmės skyrėsi nuo tos, kuri būdinga išsivysčiusiose pasaulio valstybėse. Mano subjektyviu vertinimu, esminė Lietuvos mokesčių sistemos savybė visada buvo ta, kad ji buvo nesolidari. Prisiminkime, juk vos prieš keletą metų fizinių asmenų pajamų mokestis mažiausias pajamas gaunantiems asmenims buvo vienas didžiausių visame pasaulyje (kitose valstybėse šią problemą sprendžia progresiniai mokesčiai), o pelno mokestis - vienas mažiausių. Be to, Lietuvos mokesčių sistemos nesolidarumas visada pasireiškė tuo, kad ji suteikdavo galimybę dideles pajamas gaunantiems asmenims mokėti mažesnius mokesčius, pasinaudojant įstatymų spragomis, leidžiančiomis už skirtingų rūšių pajamas mokėti mažus mokesčius ar politinės valios stoka. Tuo tarpu, išsivysčiusiose šalyse mokesčių tarifas dažniausiai priklauso ne nuo pajamų rūšies, o nuo jų dydžio.
Taigi, sudėjus viską į vieną vietą, drįsčiau teigti, kad Lietuvoje bent jau pirmuosius maždaug 15 metų po Nepriklausomybės atkūrimo, sąlygos asmenims, gyvenantiems iš savo darbo, užsiimantiems smulkiu verslu ar norintiems jį pradėti, buvo nepalankios. Beje, "Doing Business" indekse tai taip pat matyti: galimybė pradėti verslą vertinama gana nepalankiai.
Būtent todėl, o taip pat dėl neproporcingu greičiu besiplečiančio valdymo aparato, mano supratimu, dauguma Lietuvos gyventojų verčiau ieškojo darbo valstybės tarnyboje, o ne svarstė galimybes pradėti nuosavą verslą. Pastaruoju metu situacija po truputį keičiasi, tačiau padaryta tik pradžia ir dar visiškai neaišku, ar vykstančios permainos yra tvarios ilgalaike prasme.
Tiesa, nereikia pamiršti ir to, kad oficiali statistika ne visiškai atspindi tikrąjį verslumo lygį. Tauragės, Marijampolės, Utenos, Rietavo ir kiti automobilių turgūs bei visos su ja susijusios paslaugos, Gariūnai, statybos paslaugos bumo laikotarpiu, nuoma ir kiti panašūs verslai dažnai visiškai neatsispindi oficialioje statistikoje.
Ir vėlgi - nepamirškime to, kad dažnai verslu užsiimantys Lietuvos gyventojai dėl egzistuojančios biurokratijos, korupcijos ir neteisingos mokesčių sistemos, jei įmanoma, dažnai yra linkę savo verslo nedeklaruoti.
Žiniasklaida dėl to tikrai nekalta, valdžia, mano supratimu kalta labiau dėl nesugebėjimo užtikrinti solidarumo mokesčių srityje bei teisingumo socialinės paramos srityje (motinystės išmokos ar PVM lengvata šildymui, mano nuomone čia yra geriausi pavyzdžiai) nei dėl pažadų duoti.
A.Zuokas: Daug gerų ir teisingų pasisakymų apie pilietinę visuomenę. Suprantama, galvojimas savo galva, kurianti kritika yra brandžios visuomenės pagrindas. Nemanau, kad kas nors Lietuvoje dirba dėl ,,valdžios malonės'' , greičiau tik tiek, kiek reikia savo šeimai ar ūkiui. Tačiau šioje besižvalgančiųjų bendruomenėje būtinai turime matyti ne tik savo asmeninius teisėtus bei teisingus interesus, bet ir savo valstybę. Tik sėkmingoje ir klestinčioje valstybėje galime būti sėkmingi ir kiekvienas atskirai. Šių bendrų interesų suvokimo bei idėjų mums ir trūksta. Ir tokioje situacijoje bendruomenė gali greitai tapti neigiamu objektu, jei iškels savo interesus aukščiau bendravisuomeninių. Deja, Lietuvoje žinau daugiau neigiamų, nei teigiamų pavyzdžių.
Visa iniciatyva yra, buvo ir bus mūsų rankose. Nei vienas užsienio investuotojas nesukurs mūsų valstybės ir neišspręs mūsų vietinių problemų. Tik protingai ir atvirai bendradarbiaudami kaip lygūs partneriai būsime vienas kitam įdomūs. ,,Doing Business'' indeksas iš esmės tokiai mažai šaliai kaip Lietuva nieko nereiškia, nes kiekvienas investuotojas be investavimo sąlygų žiūri ir į pajamas bei pelną, rinkos dydį ir plėtros galimybes. Todėl Lietuva konkuruoja ne šioje lentelėje, o pasaulyje, kur verslui daug daugiau galimybių, o aplinkiniai kaimynai ir be ,,Doing Business'' indekso žino, kas pas mus gerai ar blogai. Mums prie sąlygiškai gero ,,Doing Business'' indekso reikia žymiai daugiau pastangų pridėti, kad mus pastebėtų ir per Rygą atvyktų į Lietuvą.
3. Visgi ką teigiamo įžvelgiate mūsų visuomenėje, politikoje ir versle? Ar manote, jog šis sunkmetis bus didesnė paskata žmonėms imti ir veikti, o ne dairytis valdžios pusėn?
A.Zuokas: Sunkmetis - vieniems iššūkis, kitiems asmeninės tragedijos ir neviltis. Geras pavyzdys - Ryga, kuri dabar pradėjo savo reklamos kampaniją ir specialiai atsiskiria nuo ,,bankrutavusio'' Latvijos valstybės įvaizdžio. Štai jums strategija ir taktiniai žingsniai, o ‚airBaltic“ su 60 tiesioginių skrydžių toli nuneš.
Lietuvoje, deja, kompetencija yra nuvertinta, todėl nematau nei strategijų, nei strateguojančiųjų. Bijau, kad ši krizė po 20 metų Nepriklausomybės taps savotišku savarankiško gyvenimo duobkasiu, kai gabiausieji išvyks, o dabartiniai demotyvuoti verslininkai gyvens Ispanijoje ir Lietuvą atvyks tik liepos 6-dieną į priėmimą Prezidentūroje. Lietuva bus trečiaeilių filialų ir atstovybių bei pigios darbo jėgos šalis. Ir tai rašau kaip optimistas. Vienintelė viltis, jei kūrybingi žmonės pradės nežiūrint politinių nuomonių skirtumo vienytis. Todėl baigiu: ,,Creative be UNITED''. Tik tai gali išgelbėti mus pačius savo rankomis. Ir bent jau aš bandysiu tai daryti.
A.Račas: Manau, kad dabartinė valdžia ėmėsi teisingų žingsnių, ypač mokesčių srityje, nors kai kuriose srityse (pavyzdžiui, patentininkų ar turgaus prekeivių atveju) jie tik daliniai.
Matau teigiamų poslinkių ir visuomenėje - ji tampa aktyvesnė ir pradeda atidžiau vertinti politikų pažadus. Be to, bent jau man atrodo, kad visuomenėje pamažu atsiranda ir suvokimas, kad tam kad būtų gerai konkrečiam visuomenės nariui, turi būti gerai ir visai visuomenei.
Kalbant apie verslą, didžiausią džiaugsmą man kelia tai, kad Lietuvoje pagaliau atsiranda verslo, suprantančio, ką yra socialinė atsakomybė.
Manau, kad sunkmetis pirmiausia bus skaudi pamoka - jau dabar žmonės keičia savo vartojimo įpročius, pradeda kitaip žiūrėti į ateitį. Tikiuosi, kad daug žmonių išmoks sunkmečio pamokas ir jam pasibaigus, bus kitokie nei buvo iki krizės. Tai yra, labiau suprantantys, kaip veikia ekonomika, kodėl reikia taupyti, draustis, investuoti.
Ar pasibaigus sunkmečiui atsiras daugiau žmonių, norinčių užsiimti savo verslu, nesiimu prognozuoti. Tai priklausys ir nuo valdžios sprendimų ir nuo to, kokia linkme vystysis pati visuomenė: ar ji toliau skurs ir skaidysis, ar konsoliduosis.
T.Sakalauskas: Teigiamai vertinu globalizacijos įtaką, vakarų kultūros adaptaciją bent jau jaunimo tarpe. Pavyzdžiui, po truputį mandagėja vairuotojai, žmones darosi atviresni, lengviau bendrauja, vis daugiau jų turi pomėgių, keliauja. Dėl politikos – neturiu laiko domėtis visomis detalėmis (o žiniasklaida nepasitikiu), todėl galiu pasakyti tik tiek, kad vertinu politikus, kurie, jei ir siekė asmeninės naudos, sugebėjo po savęs palikti ką nors tokio, ko neįmanoma nepastebėti. Pavyzdys būtų Vilniaus plėtra – kas prieš daug metų tebuvo “fantastinis” filmukas internete – šiandieną yra apčiuopiami dalykai, kurie džiugina ne tik mane, bet kuriais galiu didžiuotis atsakydamas į užsieniečių klausimą “kas pasikeitė Vilniuje nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę?”. Džiaugiuosi keliu būkle, ypač palyginus su Lenkija. Malonu, kad apie Lietuvą užsienyje yra girdėję daug daugiau žmonių nei prieš 15 metų, bei kad pakankamai didele jų dalis mūsų šalį įsivaizduoja kaip vakarietišką valstybę, o ne sovietu santvarkos liekaną. Iš verslo pusės sunkmetį vertinu labai teigiamai. Manau ne tik mano įmonei tai buvo rimtas išorinis faktorius, privertęs susimastyti apie atliekamu darbų kokybę, efektyvumą, tikrąją verslo vertę, leidęs daug ką pakeisti, priimti kartais nepopuliarius, bet ilgalaike prasme svarbius sprendimus. Suvokimas, kad artimiausiu metu nereikėtų tikėtis per didelio pelningumo, leido sutelkti dėmesį į tai, kas mes būsime tada, kai ekonomika atsigaus bei kryptingiau nukreipti investicijas į ateitį. Teigiami pokyčiai ir darbo rinkoje – naujai priimti darbuotojai masto ne vien apie tai, ko reikalauti iš darbovietes, bet ir kokią naudą jie turėtų atnešti, kad galėtų reikalauti. Buvo gera proga tuos pačius klausimus užduoti ir sau.
Vaidotas Rūkas
Šaltinis: LR Statistikos departamentas, Klaipėdos jūrų uostas
Pranešimai
