21 liepos 2010

Valstybinių įmonių efektyvumo didinimas

Praėjusią savaitę išleista metinė valstybinių įmonių apžvalga. Remiantis ja, valstybinių įmonių portfelį sudaro 18 mlrd. litų komercinio turto, o tai yra 20 proc. Lietuvos BVP. Iškart buvo sulaukta ne tik Lietuvos analitikų pasisakymo, tačiau ir tarptautinio susidomėjimo. Jau rašėme, kaip nededant per daug pastangų ir nelaužant galvos, galima pasinaudoti pinigų pertekliumi valstybinėse įmonėse, taip mažinant valstybės skolos dydį. Pats paprasčiausias dividendų išmokėjimo būdas yra dar (nors ir kaip būtų keista) sunkiai valdžiai pasiekiamas variantas. Tai įrodo tas faktas, jog 2009 metais gauta tik apie 30 mln. litų dividendų.

Kokių priemonių turėtų imtis valdžia, norint padidinti grąžą iš valdomų įmonių:
- skaidrumo didinimas;
- privačių investuotojų pritraukimas, akcijų listingavimas vertybinių popierių biržose;
- esamų resursų išnaudojimas;
- vadovų atsakomybės didinimas ir motyvacijos kėlimas.

Vyriausybė jau yra patvirtinusi Skaidrumo gaires, kuriomis remiantis valstybines įmones įpareigos skelbti tarpines ataskaitas. Klausimas: kaip visa tai veiks. Paprastam piliečiui norėtųsi žinoti, kur išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai, pavyzdžiui, kaip efektyviai panaudojamos dotacijoms skiriami pinigai, ar kaip valdomos „bendros nuosavybės (pats pilietis yra sudedamoji valstybės dalis)“ valstybinės įmonės. Taigi, siūlyčiau įkurti bendrą duomenų bazę, kurioje būtų skelbiami esminiai įvykiai, tarpinės ir metinės finansinės ataskaitos, veiklos efektyvumo gerinimo metodai ir pan. Analogas galėtų būti Vertybinių popierių (VP) biržos puslapis, kur ir skelbiama investuotojui reikalinga informacija. Kiekvienas Lietuvos pilietis (ir tu, ir aš) esame valstybinių įmonių akcininkai, todėl įdomu žinoti, kaip naudojamos mūsų investicijos. Nemanau, kad sunku būtų sukurti tokią viešą duomenų bazę.

Turint viešą informaciją būtų galima žymiai lengviau pritraukti privačių investuotojų, t.y. lengvesnis ir greitesnis kelias įeiti į VP rinką. Kita vertus, gali atsirasti ne vienas listingavimo biržoje priešininkas. Paprasčiausiai užtenka „Google“ sistemoje parašyti „10 sandorių, sukrėtusių Lietuvą“ ir oponentų parduoti valstybinę įmonę ar jos dalį padvigubėtų. Tačiau turint viešą informacijos bazę, investuoti į Lietuvos kompanijas patrauklu būtų ne tik vietiniam, tačiau ir užsienio kapitalui. Be abejo, reiktų nemažai padirbėti, atkreipiant tarptautinių investuotojų dėmesį. Šiokia tokia prošvaistė matyti, kai dabartiniu metu pritraukiamos, nors ir nedidelę pridėtinę vertę Lietuvoje sukursiančios, tačiau tarptautinės kompanijos. Geras pavyzdys galėtų tapti Lenkijos 2008-2011 m. privatizacijos programa, kurioje buvo tiksliai apibrėžta, kaip ir kada bus privatizuojama, kokios bus tos patrauklios kompanijos, kokiomis priemonėmis bus siekiama pritraukti tarptautinių investuotojų. Viešumas leistų išvengti buvusių privatizavimo klaidų. Be to, leistų sumažinti „The Economist“ išgvildentą mintį apie lobistų, valstybės pareigūnų ir valstybinių įmonių vadovų persipynimą.

Aišku, kad būtų galima išvengti liūdnų buvusių privatizavimo pavyzdžių, kuriais padaryta žala valstybei, reikia patiems išnaudoti esamus resursus. Vienas, jau minėtas, būdas yra dividendų išmokėjimas. Kitas - daugelis valstybinių įmonių turi per didelį kapitalą, todėl jo mažinimas ir dividendų išmokėjimas padidintų efektyvų esamo kapitalo išnaudojimą (ROE). Daugelio valstybinių įmonių skolos ir kapitalo santykis nėra toks didelis, kaip privačių kompanijų, todėl kyla klausimas, ar įmonė efektyviai neišnaudoja turimą kapitalą, ar įmonės vadovybė neturi motyvacijos plėstis, pasinaudojant skolintomis lėšomis. Trečia, laisvų pinigų panaudojimo klausimas - kodėl valstybinės įmonės laiko laisvus pinigus sąskaitoje, pasideda banke indėlius ar perka kitus finansinius instrumentus? Kodėl valstybinės įmonės negali dalyvauti Vyriausybės vertybinių popierių aukcionuose, taip padidindamos konkurenciją tarp rinkos dalyvių ir leisdamos vyriausybei pasiskolinti pigiau. Vyriausybės VP antrinė rinka yra gana likvidi, todėl nereiktų pinigų užšaldyti ilgam laikui. Be to, galima įsigyti trumpo, tokio paties termino kaip ir indėlis vyriausybės skolos popierius. Tai pasiūlymai, kaip išnaudoti laisvus piniginius išteklius, kuriuos būtų galima pamatyti periodinėse ataskaitose.

Vadovybės atsakomybės didinimas ir motyvacijos kėlimas sustiprintų požiūrį į valdomą įmonę. Iš vienos pusės, valstybinės įmonės vadovus reiktų skatinti efektyviai valdyti kompaniją. Vienas iš būdų įvesti akcijų opcionų programą, t.y. jei įmonės rezultatai yra geresni nei metiniai (geriau, kelerių metų) planai, tai įmonės vadovai arba prie labai gero rezultato prisidėję darbuotojai įgytų teisę įsigyti įmonės akcijų už tam tikrą iš anksto nustatytą kainą ir sumą. Iš kitos pusės, reiktų padidinti atsakomybę už įmonei kenkiančių sprendimų priėmimą. Vienas iš galimų variantų – įstatymu vadovų prilyginimas „individualios įmonės savininko“ statusui. T.y. valstybinės įmonės vadovas atsakytų ne tik savo reputacija (begalė pavyzdžių, kai blogai vadovaujant vienai įmonei perkeliama į kitą), tačiau ir asmeniniu turtu. Aišku, iš anksto turėtų būti priimtos nuostatos, kokie sprendimai yra kenksmingi, neigiamą įtaką darantys įmonės rezultatui. Tokiu būdu vadovas prilygtų verslininkui ir pastangos optimaliai valdyti įmonę padidėtų. Efektyvus valdymas galėtų būti įvardijamas metinių ar kelerių metų planuose, pavyzdžiui, remiantis įmonės palyginamąja analize (pelno, ROE, ROA ir t.t.) su panašiomis Europos sąjungos valstybių įmonėmis (gali būti tiek privačios, tiek valstybinės).


Norint pakeisti valstybinių įmonių įvaizdį, reikia parodyti, kad jos valdomos efektyviai. Yra nemažai paprastų būdų tiesiog pasinaudoti esamais resursais arba paprasčiausiai padidinti valstybės pajamas. Tos įmonės, kurios nėra valdomos efektyviai, tačiau turi potencialo, visada yra patrauklios privačiam sektoriui. Pradedant privatizavimo procesą neabejotinai reikalingas viešumas. Todėl ruošiant valstybinių įmonių pardavimo programą, būtinas viešas finansinių ataskaitų paskelbimas, prie kurių prieitų visi rinkos dalyviai. Tokiu būdu sumažėtų blogųjų privatizavimo pavyzdžių tikimybė, o pardavimo kaina priartėtų prie rinkos vertės.


Regimantas Valentonis

20 liepos 2010

Pasiūlymas valstybės išlaidų efektyvumui didinti

Prisiminkime metų senumo istoriją – „Seimo garaže verda aistros“. Šiame garaže, esančiame vos už kilometro nuo Katedros aikštės, aptarnauti 85 Seimo automobiliai septyniasdešimties autoūkio darbuotojų, kurie pakaitomis gali lankytis ir vietoje įrengtoje pirtelėje. Ar pastarajame sakinyje niekas nekliūna? Tarkime mes pritariame, jog 141 Seimo nariui iš tiesų reikia 85 automobilių, su kuriais per 2009 metus nuvažiuota 0,6 mln. kilometrų. Tačiau bet kuris žmogus, net ne ekonomistas turėtų bent keletą pastabų efektyvesniam valdymui:

  • Sklypo vertė prestižinėje vietoje gali siekti kelis ar net keliolika milijonų litų, tad būtų naudinga parduoti jį ir persikelti į pigesnę vietą atlaisvinant lėšas.
  • Išlaidos pirtelei tėra lašas jūroje, tačiau šios prabangos galima atsisakyti
  • Turėti nuosavus mechanikus, remonto įrangą, kuri naudojama tik saviems automobiliams prižiūrėti nėra efektyvu.
  • 70 darbuotojų šiam autoūkiui – įtartinai daug.

Vis tik Seimo garažas tėra ledkalnio viršūnė neefektyviai leidžiamoms valstybės lėšoms parodyti. Nepakanka gero ar sąžiningo vadovo, nes kiekvienoje srityje jo tiesiog neatsiras, o pagundų visada kils. Todėl būtina užbėgti tokiam neefektyvumui už akių ir gydyti ne pasekmes, bet priežastis.

Valstybės išlaidų problemas reikėtų padalinti į dvi dalis:

  • Nereikalingų, nenaudingų, o kartais ir žalingų funkcijų atlikimas
  • Neefektyviai, aplaidžiai, nemokšiškai, nusikalstamai ar korumpuotai išleidžiamos lėšos, numatytoms funkcijoms atlikti

Kaip išspręsti šią problemą?

  • Būtina atlikti kiekvienos funkcijos, kuriai skiriamos lėšos, kaštų ir naudos analizę. Kiekviena įstaiga ar kita biudžetinė organizacija, atliekanti tam tikras funkcijas nustatytais standartais, turėtų pateikti, kokią naudą valstybei ši funkcija atneša ir kiek tai kainuoja mokesčių mokėtojams. Tokiu atveju gal niekas nestatytų tilto už 10 mln. Lt 6 žmonėms.
  • Įvertinti, ar nustatytą funkciją gali atlikti tik valstybė, ar ir privatus asmuo/verslas. Pvz. minėtas Seimo garažas. Ar transporto paslaugas (remontas, plovykla) gali teikti tik valstybinė įmonė, įstaiga ar departamentas, ar ir bet kuris kitas „garažiukas“?
  • Esant teigiamam atsakymui, derėtų šios įmonės/įstaigos atsisakyti ir skelbti viešą paslaugos pirkimą. Galimas ir tarpinis, sakyčiau įdomesnis variantas: biudžetinė įstaiga ar buvęs padalinys galėtų dalyvauti bendrame konkurse su praėjusių metų arba sumažintu biudžetu. Tiesiog ideali orientacija paslaugos kainai – praėjusių ar kelerių metų patirtos išlaidos. Jei ta pati paslauga būtų nupirkta pigiau – tikslas pasiektas. Jei konkursą laimi ta pati valstybinė įmonė/įstaiga su tokiu pačiu biudžetu – tai būtų efektyvaus valdymo pavyzdys. Taip valstybinėms įstaigoms teikiant paslaugas būtų sukurta konkurencinė aplinka, o ne siekis kuo labiau išgręžti biudžetą.



Patikrinkime vieną atsitiktinį pavyzdį. Viena iš valstybės funkcijų – „Nacionalinė vaistų politika“. Ši programa turi 3 tikslus:

  • Užtikrinti, kad Lietuvos rinkoje būtų tik geros kokybės, saugūs ir veiksmingi vaistiniai preparatai
  • Užtikrinti vaistų prieinamumą ir farmacinės paslaugos kokybę, skatinti racionalų vaistų vartojimą.
  • Diegti bioetikos principus sveikatos sistemoje“

Numatyti ir tikslų įgyvendinimo kriterijai (trečiasis tikslas):

„Rezultato vertinimo kriterijus

  • Visos pateiktos klinikinių vaistinių preparatų tyrimų ir kitų biomedicininių tyrimų paraiškos atlikti išnagrinėtos ir sprendimai priimti per teisės aktų nustatytą terminą (paraiškų, kurių nagrinėjimo trukmė neviršijo nustatyto dienų skaičiaus, skaičius procentais nuo visų pateiktų paraiškų skaičiaus).

Produkto vertinimo kriterijai

  • Leidimų biomedicininiams tyrimams, kuriuos planuojama atlikti daugiau nei vieno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto veiklai priskirtose teritorijose, ir pritarimų atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus liudijimų skaičius
  • Leidimų biomedicininiams tyrimams, kuriuos planuojama atlikti tik vieno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto veiklai priskirtose teritorijose, skaičius
  • Išvadų dėl klinikinių vaistinių preparatų ir kitų biomedicininių tyrimų skaičius
  • Straipsnių ir surengtų seminarų vykdant švietimą bioetikos klausimais skaičius.“

Numatytas ir visos programos įgyvendinimo rezultatas:

  • „Teisės aktai, reglamentuojantys farmacinę veiklą, nuolat tikslinami ar atitinka ES reikalavimus.
  • Vaistų klinikiniai tyrimai, vaistų pramoninė gamyba ir didmeninis platinimas vykdomi pagal geros klinikinės praktikos, geros vaistų gamybos praktikos ir geros platinimo praktikos taisykles.
  • Vaistai registruojami pagal Acquis reikalavimus, vykdoma vaistų rinkos priežiūra, užtikrinamas laisvas vaistų ir laisvas asmenų judėjimas ES rinkoje, teikiamos aukštos kokybės farmacinė paslauga.
  • Gyventojai aprūpinami kokybiškais, saugiais ir veiksmingais vaistais, rinkoje yra visų farmakoterapinių grupių vaistų, vaistų kompensavimo sistema apima didesnį skaičių gyventojų, racionaliau naudojamos PSDF biudžeto lėšos, organizuotas aprūpinimas vardiniais vaistais.
  • Gyventojams teikiama kokybiška informacija apie vaistus, jų vartojimą, galimą šalutinį poveikį.
  • Vaistai vartojami racionaliau, užtikrintas kaimo gyventojų aprūpinimas vaistais.
  • Gerėja gyventojų gyvenimo kokybė.
  • Lietuva, kaip ES narė, vykdo visus su naryste ES susijusius įsipareigojimus vaistų srityje, bendradarbiauja su ES šalių narių ir kitų valstybių atitinkamomis institucijomis.
  • Užtikrinama etikos ir teisės reikalavimus atitinkančių mokslinių tyrimų plėtra Lietuvoje, tobulinama leidimų (pritarimų liudijimų) biomedicininiams tyrimams vykdyti išdavimo ir priežiūros sistema, atitinkanti tarptautinius reikalavimus, gerinama informacijos bioetikos klausimais sklaida.“

Šiems tikslams pasiekti iš biudžeto 2009 metams buvo numatyta 11,6 mln. Lt. Projektas 2010 metams – jau 14,5 mln. Lt, o 2011 – net 15,7 mln. Lt. Pareigybių skaičiaus nebuvo planuojama keisti nuo 2008 ir palikti 166.

Šios vaistų politikos tikslai gana aiškūs – vaistai turi būti saugūs, teisingi įpakavimai bei suderinti teisės aktai su ES. Priemonės – kontrolė, tikrinimai, teisės aktai, teisės aktai, teisės aktai. Funkcijos numatytos, tačiau įstaigos, atliekančios jas, apteitas kasmet vis auga. Kodėl šios įstaigos vadovas turi būti kaip nusikaltėlis, kuris kas metus iš biudžeto prašytų vis daugiau ir daugiau, vis galvotų ir galvotų naujas funkcijas, priemones, kontroles ir pan.? Gal vertėtų paskelbti atvirą konkursą aprašytoms funkcijoms atlikti? Tada paaiškėtų, ar reikia visų 166 darbuotojų, 14 mln. Lt. Nenustebčiau, jei įstaigos vadovas įkurtų savo įmonę ir dalyvautų konkurse. Ar tai gerai? Žinoma, nes iš biudžeto pinigų prašinėtojo jis taptų verslininku, kuris galvotų ne kaip išleisti vis daugiau lėšų, bet kaip sutaupyti ir uždirbti. O darbų kokybė? Į klausimą galima atsakyti klausimu: kas labiau rizikuoja, ar įstaigos vadovas/darbuotojas savo darbo vieta, ar verslininkas visu savo verslu ir pinigais?

P.S. Vienas iš tikslų vertinimo kriterijų – surengtų seminarų skaičius. O ar jų tikrai reikia ir kuo daugiau?

Vaidotas Rūkas

19 liepos 2010

Pasiūlymas dėl finansinio stabilumo plano ir ilgalaikio ekonomikos augimo užtikrinimo

Pasiūlymas: išleisti kompleksinį finansinio stabilumo įstatymą, kuris apimtų šiuos punktus:

  • Biudžeto išlaidos negali viršyti 30 proc. BVP. Biudžeto pajamoms viršijant 30 proc. BVP perteklines lėšas kaupti atskiruose valstybės rezervų fonduose.
  • Įstatymu apriboti, jog Lietuvos valstybės skola negali viršyti 60 proc. BVP, o metinis biudžeto deficitas negali būti didesnis nei 3 proc. BVP.
  • Taip pat, kaip neatskiriama šio pasiūlymo dalis, yra įstatymo išleidimas, kad esamų mokesčių didinimas arba naujų įvedinimas yra galimas tik gyventojams pritarus visuotiniame referendume.

Pastaroji ekonomikos krizė ir stiprus valstybės finansų supurtymas parodė, jog valstybei būtina ekonomikos pakilimo laikotarpiais ruoštis sunkmečio periodams kaupiant rezervus „juodai dienai“. Valstybės, kurios patyrė didelius ekonomikos nuosmukius, bet buvo sukaupusios rezervų, tokios kaip Rusija ar Estija, gana lengvai atlaikė iššūkį dėl stipriai mažėjusių biudžeto pajamų ir nebuvo priverstos drastiškai mažinti savo biudžeto išlaidų, taip dar labiau pagilindamos savo ekonomikų nuosmukius. Kitos valstybės, kurios turi aukščiausius kredito reitingus, pvz. JAV, Didžioji Britanija ar Airija galėjo sau leisti didžiulius, net iki 10 proc. BVP siekiančius biudžeto deficitus, mat sugebėjo pigiai, vos už 1-4 proc. palūkanas skolintis tarptautinėse finansų rinkose. Silpnesnių valstybių, tokių kaip Graikijos, Latvijos, Serbijos, Rumunijos ar Vengrijos atvejis parodė, jog ne visada, norint pasiskolinti, atsiranda skolintojų ir tuomet jau reikia kreiptis pagalbos į TVF arba ES ir būti priklausomiems nuo jų sąlygų. Lietuva, tiesa, įrodė finansų rinkoms, kad gali suvaldyti sunkmetį, bet dėl santykinai didesnės šalies rizikos teko didžiąją dalį pinigų skolintis mokant 7-9 proc. palūkanas. Lietuvai, kuri nebuvo pasiruošusi krizei, toks brangus skolinimas tapo paskutinė galimybė išlikti savarankiškai. Tačiau ekonomikos vystosi ciklais ir tik laiko klausimas, kada vėl po pakilimo ateis nuosmukis, todėl iš anksto būtina galvoti, kaip neleisti išsipūsti valstybės biudžetui (ypač prieš rinkimus prisiimant nepamatuotus įsipareigojimus), kad vėliau nereiktų jo karpyti netinkamu laiku. Be to, dabar situacija yra gerokai pasikeitusi: Lietuvos skolos sudaro jau nebe 15 proc. nuo BVP (2008 m.), o artėja link 40 proc. šiemet.

Akademiniais tyrimais ir Europos Centrinio Banko studijomis įrodyta priklausomybė tarp valstybės išlaidų ir BVP augimo greičio, išreiškiama Rahn‘o kreive. Anot šios kreivės, didžiausias ekonomikos augimas pasiekiamas per biudžetą perskirsčius 15 – 30 proc. BVP. Taip yra dėl to, jog kiekvienas valstybės per mokesčius surinktas litas yra lėšos, kurių negavo verslas arba gyventojai, tad nuo tam tikro lygio, kuomet valstybė užtikrina visas pagrindines funkcijas, papildomos išlaidos yra naudojamos santykinai neefektyviai ir kuria vis mažėjančią pridėtinę vertę.

Pasiūlyme viršutinė Rahn‘o kreivės optimalaus intervalo riba pasrinkta dėl to, jog Lietuvai, neturint privačios sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos sistemos, būtų neįmanoma turėti mažesnių išlaidų. 2008 m. Lietuvos biudžeto išlaidos nuo BVP sudarė 35 proc. (vien SODROS išlaidos 11 proc.BVP), 2009 m. santykis augo iki 43 proc. (SODRA 15 proc.) dėl ženkliai smukusio BVP.

Lietuvai, apribojus valstybės išlaidas nuo BVP iki 30 proc., galima būtų ilguoju laikotarpiu pasiekti optimalų ekonomikos augimo tempą. Be to, ekonomikos atsigavimo periodu, kai biudžeto pajamų augimas viršija nominalų BVP augimą, biudžeto pajamos viršytų 30 proc. BVP, kas leistų pradėti kaupti rezervus ekonomikos nuosmukio periodams. Ekonomikos nuosmukio periodais šie rezervai tarnautų kaip stabilizatorius, kadangi smunkant biudžeto pajamoms išlaidas galima būtų palaikyti tame pačiame lygyje švelninant nuosmukio efektą (priešingai nei teko daryti 2009-2010 m. Lietuvoje). Džiugu, kad apie rezervų kaupimą jau kalba ir finansų ministerija savo biudžeto reformos plane.

Savaime suprantama, biudžetui stipriai sumažėjus, sunku būtų dar toliau spaustis, tačiau šio įstatymo galiojimas tūrėtų pradėti galioti tik už dviejų metų, kad vyriausybė galėtų pasiruošti.

Visi žino, jog protingas kelias yra ne gydyti ligą, o prevenciškai nuo jos apsaugoti. O ypač, kai liga yra chroniška. Todėl būtina ne mažinti išsipūtusias valstybes išlaidas, bet jau pačioje pradžioje joms neleisti augti neproporcingai sukuriamam produktyvumui „lengvo gyvenimo“ (ekonomikos pakilimo) laikotarpiais.

Antra, būtina apriboti Lietuvos valstybės skolos augimą ateityje. Tam reikėtų naudojantis Mastrichto kriterijais nubrėžti ribą, jog valstybės biudžeto deficitas per metus negali būti didesnis nei 3 proc. BVP (nuo 2012 m.), o bendra valstybės skola ne daugiau kaip 60 proc. BVP. Tai ne tik padės per kelis metus įsivesti eurą, bet ir bus išvengiama pietinių ES valstybių ligos, kuomet valstybės skola priartėja prie 100 proc. ir kai valstybės bankrotas tiesiog kvėpuoja į nugarą.

Kaip neatskiriama šio finansinio plano dalis yra mokesčiai. Kaip jau ne kartą rašėme čia ir čia, mokesčiai Lietuvoje yra vieni mažiausių ES, todėl siekiant ilgalaikio šalies konkurencingumo išlaikymo reikia stengtis išvengti bet kokio jų didinimo, o koncentruotis į išlaidų efektyvumą (apie tai skaityti būsimus šios savaitės įrašus). Siekiant išvengti ateities vyriausybių piktnaudžiavimo šiuo klausimu, reikia apriboti ne tik mokesčių kiekį ir esamų mokesčių tarifus, bet ir sukurti tokią aplinką, kad politikai būtų priversti nukreipti visas pastangas tik į išlaidų efektyvų paskirstymą ir ekonomikos augimą (natūralų būdą, leidžiantį padidinti mokesčių pajamas, neuždedant papildomos naštos gyventojams ir verslui). Todėl siūlom labai drąsų būdą kaip tai įgyvendinti. Priimti įstatymą arba surengti referendumą dėl įstatymo priėmimo (kuris galėtų būti atšaukiamas irgi tik referendumo būdu), jog Lietuvoje nuo 2012 m. (kai ekonomika bus pilnai atsigavusi po nuosmukio) bet koks naujų mokesčių įvedimas arba esamų mokesčių tarifų didinimas galimas tik gyventojams pritarus visuotiniame referendume. Todėl ateityje ekonomikos ciklui vėl pasisukus žemyn, gyventojai turės labai aiškią pasirinkimo galimybę, kaip spręsti biudžeto problemas t.y. ar referendume pritarti mokesčių didinimui, ar susitaikyti su mažesnėmis valstybės išmokomis. Tuomet, tikėtina, nekils tiek pykčių, pasipriešinimo ir nesupratimo, kiek jo yra dabar. Be to, priėmusi tokį drąsų ir politinės valios reikalaujantį įstatymą, Lietuva vėl taptų pavyzdžiu Europai, kaip reikia ryžtingai imtis drąsių ir esminių permainų.

  • Įgyvendinus tokį finansinio stabilumo paketą būtu pasiekti šie tikslai:
  • Lietuva dėl stabilios mokesčio aplinkos palengvintų vietinio verslo sąlygas ir pritrauktų naujų užsienio investicijų
  • Būtų sukurtos sąlygos ilgalaikiam šalies konkurencingumui palaikyti
  • Sumažėtų Lietuvos skolinimosi kaštai dėl aiškaus valstybės būsimo kredito profilio

Tomas Krakauskas

16 liepos 2010

Teigiamas atsisveikinimas

Pernai spalį teigiamai.lt komanda startavo su projektu „Teigiamos naujienos Lietuvoje“. Šia iniciatyva buvo siekiama itin įtemptu Lietuvoje metu išryškinti savo šalies ekonomines stiprybės ir pabrėžti pozityvias ekonomines naujienas, kurios pasimesdavo bendrame neigiamų naujienų sraute. Nuo to laiko teigiamai.lt buvo publikuoti net 132 teigiami įrašai ir analitiniai straipsniai daugiausiai apie Lietuvos ekonomiką bei su ja susisijusias temas.

Startavome tuo laiku, kai BVP krito dviženkliais skaičiais, prošvaisčių neturėjo ne tik vidaus vartojimas, bet ir daugelis kitų sektorių. Tačiau laikas bėga, Lietuvoje sunkmetis statistiškai baigėsi, o verslo ir gyventojų lūkesčiai gerėja, eksportas kyla 42% tempu! Įvyko tai, ko norėjome ir slapta tikėjomis nuo pat pirmojo įrašo. Kita vertus, morališkai nuosmukis gali tęstis ilgai, jeigu visi tik kalbėsime ir kritikuosime, o ne konstruktyviai siūlysime ir VEIKSIME... Metas pereiti nuo kalbų prie darbų!

Per tuos 10 mėn. nuo dienoraščio rašymo pradžios teigiamai.lt projektas sulaukė išties daug dėmesio tiek iš žiniasklaidos ir politikos atstovų, tiek ir iš aktyvių Lietuvos visuomenės piliečių. Tai, savaime suprantama, atveria kelius tinkame linkme paskleisti turimas idėjas.

Kitą savaitę paskutiniuose mūsų dienoraščio įrašuose pateiksime politines ir ekonomines idėjas, kuriomis nuoširdžiai tikime ir kurios galėtų prisidėti prie tolimesnio gerovės kūrimo Lietuvoje. Be to, šioms idėjoms įgyvendinti nereikia didelių lėšų. Džiaugiamės turėdami galimybę šias idėjas ne tik išsakyti, bet aktyviai skatinti jų įgyvendinimą per atviras ministerijų darbo grupes ir kitus kanalus. Tikimės sėkmingų darbų!

Ačiū visiems už aktyvų dalyvavimą ir palaikymą!

Teigiamai.lt komanda


Vadovaukimės J.F.Kennedy: „Klauskite ne ką man gali duoti valstybė, bet ką aš galiu duoti jai“.

Klausykime V.Čerčilio: „Pesimistas mato sunkumų kiekvienoje galimybėje, optimistas bet kokiame sunkume įžiūri galimybę”

Prisminkime Japonų išmintį: ”Kas šypsosi užuot tūžęs, tas visada stipresnis”

Galiausiai gyvenkime, dirbkime, mokykimės, bendraukime, duokime nes „aš tikrai myliu Lietuvą! Ar mylit ją jūs?“