Valstybinių įmonių efektyvumo didinimas

Praėjusią savaitę išleista metinė valstybinių įmonių apžvalga. Remiantis ja, valstybinių įmonių portfelį sudaro 18 mlrd. litų komercinio turto, o tai yra 20 proc. Lietuvos BVP. Iškart buvo sulaukta ne tik Lietuvos analitikų pasisakymo, tačiau ir tarptautinio susidomėjimo. Jau rašėme, kaip nededant per daug pastangų ir nelaužant galvos, galima pasinaudoti pinigų pertekliumi valstybinėse įmonėse, taip mažinant valstybės skolos dydį. Pats paprasčiausias dividendų išmokėjimo būdas yra dar (nors ir kaip būtų keista) sunkiai valdžiai pasiekiamas variantas. Tai įrodo tas faktas, jog 2009 metais gauta tik apie 30 mln. litų dividendų.

Kokių priemonių turėtų imtis valdžia, norint padidinti grąžą iš valdomų įmonių:
- skaidrumo didinimas;
- privačių investuotojų pritraukimas, akcijų listingavimas vertybinių popierių biržose;
- esamų resursų išnaudojimas;
- vadovų atsakomybės didinimas ir motyvacijos kėlimas.

Vyriausybė jau yra patvirtinusi Skaidrumo gaires, kuriomis remiantis valstybines įmones įpareigos skelbti tarpines ataskaitas. Klausimas: kaip visa tai veiks. Paprastam piliečiui norėtųsi žinoti, kur išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai, pavyzdžiui, kaip efektyviai panaudojamos dotacijoms skiriami pinigai, ar kaip valdomos „bendros nuosavybės (pats pilietis yra sudedamoji valstybės dalis)“ valstybinės įmonės. Taigi, siūlyčiau įkurti bendrą duomenų bazę, kurioje būtų skelbiami esminiai įvykiai, tarpinės ir metinės finansinės ataskaitos, veiklos efektyvumo gerinimo metodai ir pan. Analogas galėtų būti Vertybinių popierių (VP) biržos puslapis, kur ir skelbiama investuotojui reikalinga informacija. Kiekvienas Lietuvos pilietis (ir tu, ir aš) esame valstybinių įmonių akcininkai, todėl įdomu žinoti, kaip naudojamos mūsų investicijos. Nemanau, kad sunku būtų sukurti tokią viešą duomenų bazę.

Turint viešą informaciją būtų galima žymiai lengviau pritraukti privačių investuotojų, t.y. lengvesnis ir greitesnis kelias įeiti į VP rinką. Kita vertus, gali atsirasti ne vienas listingavimo biržoje priešininkas. Paprasčiausiai užtenka „Google“ sistemoje parašyti „10 sandorių, sukrėtusių Lietuvą“ ir oponentų parduoti valstybinę įmonę ar jos dalį padvigubėtų. Tačiau turint viešą informacijos bazę, investuoti į Lietuvos kompanijas patrauklu būtų ne tik vietiniam, tačiau ir užsienio kapitalui. Be abejo, reiktų nemažai padirbėti, atkreipiant tarptautinių investuotojų dėmesį. Šiokia tokia prošvaistė matyti, kai dabartiniu metu pritraukiamos, nors ir nedidelę pridėtinę vertę Lietuvoje sukursiančios, tačiau tarptautinės kompanijos. Geras pavyzdys galėtų tapti Lenkijos 2008-2011 m. privatizacijos programa, kurioje buvo tiksliai apibrėžta, kaip ir kada bus privatizuojama, kokios bus tos patrauklios kompanijos, kokiomis priemonėmis bus siekiama pritraukti tarptautinių investuotojų. Viešumas leistų išvengti buvusių privatizavimo klaidų. Be to, leistų sumažinti „The Economist“ išgvildentą mintį apie lobistų, valstybės pareigūnų ir valstybinių įmonių vadovų persipynimą.

Aišku, kad būtų galima išvengti liūdnų buvusių privatizavimo pavyzdžių, kuriais padaryta žala valstybei, reikia patiems išnaudoti esamus resursus. Vienas, jau minėtas, būdas yra dividendų išmokėjimas. Kitas - daugelis valstybinių įmonių turi per didelį kapitalą, todėl jo mažinimas ir dividendų išmokėjimas padidintų efektyvų esamo kapitalo išnaudojimą (ROE). Daugelio valstybinių įmonių skolos ir kapitalo santykis nėra toks didelis, kaip privačių kompanijų, todėl kyla klausimas, ar įmonė efektyviai neišnaudoja turimą kapitalą, ar įmonės vadovybė neturi motyvacijos plėstis, pasinaudojant skolintomis lėšomis. Trečia, laisvų pinigų panaudojimo klausimas - kodėl valstybinės įmonės laiko laisvus pinigus sąskaitoje, pasideda banke indėlius ar perka kitus finansinius instrumentus? Kodėl valstybinės įmonės negali dalyvauti Vyriausybės vertybinių popierių aukcionuose, taip padidindamos konkurenciją tarp rinkos dalyvių ir leisdamos vyriausybei pasiskolinti pigiau. Vyriausybės VP antrinė rinka yra gana likvidi, todėl nereiktų pinigų užšaldyti ilgam laikui. Be to, galima įsigyti trumpo, tokio paties termino kaip ir indėlis vyriausybės skolos popierius. Tai pasiūlymai, kaip išnaudoti laisvus piniginius išteklius, kuriuos būtų galima pamatyti periodinėse ataskaitose.

Vadovybės atsakomybės didinimas ir motyvacijos kėlimas sustiprintų požiūrį į valdomą įmonę. Iš vienos pusės, valstybinės įmonės vadovus reiktų skatinti efektyviai valdyti kompaniją. Vienas iš būdų įvesti akcijų opcionų programą, t.y. jei įmonės rezultatai yra geresni nei metiniai (geriau, kelerių metų) planai, tai įmonės vadovai arba prie labai gero rezultato prisidėję darbuotojai įgytų teisę įsigyti įmonės akcijų už tam tikrą iš anksto nustatytą kainą ir sumą. Iš kitos pusės, reiktų padidinti atsakomybę už įmonei kenkiančių sprendimų priėmimą. Vienas iš galimų variantų – įstatymu vadovų prilyginimas „individualios įmonės savininko“ statusui. T.y. valstybinės įmonės vadovas atsakytų ne tik savo reputacija (begalė pavyzdžių, kai blogai vadovaujant vienai įmonei perkeliama į kitą), tačiau ir asmeniniu turtu. Aišku, iš anksto turėtų būti priimtos nuostatos, kokie sprendimai yra kenksmingi, neigiamą įtaką darantys įmonės rezultatui. Tokiu būdu vadovas prilygtų verslininkui ir pastangos optimaliai valdyti įmonę padidėtų. Efektyvus valdymas galėtų būti įvardijamas metinių ar kelerių metų planuose, pavyzdžiui, remiantis įmonės palyginamąja analize (pelno, ROE, ROA ir t.t.) su panašiomis Europos sąjungos valstybių įmonėmis (gali būti tiek privačios, tiek valstybinės).


Norint pakeisti valstybinių įmonių įvaizdį, reikia parodyti, kad jos valdomos efektyviai. Yra nemažai paprastų būdų tiesiog pasinaudoti esamais resursais arba paprasčiausiai padidinti valstybės pajamas. Tos įmonės, kurios nėra valdomos efektyviai, tačiau turi potencialo, visada yra patrauklios privačiam sektoriui. Pradedant privatizavimo procesą neabejotinai reikalingas viešumas. Todėl ruošiant valstybinių įmonių pardavimo programą, būtinas viešas finansinių ataskaitų paskelbimas, prie kurių prieitų visi rinkos dalyviai. Tokiu būdu sumažėtų blogųjų privatizavimo pavyzdžių tikimybė, o pardavimo kaina priartėtų prie rinkos vertės.


Regimantas Valentonis