Sėkmingo privatizavimo pavyzdys - Lietuvos telekomas

Pastaruoju metu vėl pasigirstant kalboms apie valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą, nutariau prisiminti ir panagrinėti keletą gerai žinomų valstybės turto privatizacijos pavyzdžių. Pirmas bandymas - Lietuvos telekomas.

Kalbėti apie privatizavimą teigiamu aspektu – labai rizikinga. Dažnai privatizacijos istorijas lydi begalės skandalų, pagrįstų, o kartais ir visai klaidingų. Dar sunkiau paprastam žmogui suprasti, brangiai ar pusvelčiui buvo parduotas valstybės turtas. Visada atsiras teigiančių, jog turtas parduotas mažesne verte nei jo tikroji, o paneigti tą – keblu. Sudėtingi diskontuotų pinigų srautų modeliai, kurie dar ir remiasi daugybe prielaidų, paprastam žmogui visai nerūpi. Vis tik pabandysiu kuo paprasčiau parodyti, koks Lietuvos telekomo privatizavimas buvo sėkmingas.

Lietuvos telekomo privatizavimo klausimais 1998 metais Lietuvą konsultavo du žymūs bankai – UBS bei CAIB, padėję valstybei parduoti 60 proc. akcijų paketą vėliau susijungusioms Skandinavijos telekomunikacijų bendrovėms „Telia“ ir „Sonera“ už 510 mln. USD. Visa įmonės vertė siekė 3,4 mlrd. Lt arba 4,17 Lt už akciją. Įmonė 1999 metais uždirbo 104 mln. Lt grynojo pelno.

Sakykime, kad skandinavai turėjo alternatyvą – pirkti Lietuvos telekomą už 3,4 mlrd. Lt arba pasidėti indėlį banke. Nepamenu tų laikų palūkanų už indėlius, tačiau dabar metų laikotarpio indėlio palūkanos siekia 7 proc. Vadinasi, padėję indėlį „Teliasonera“ būtų gavusi 238 mln. Lt palūkanų. Tai daugiau nei dvigubai viršijo 1999 metų pelną. Derėtų pridurti, jog verslininkai prisiima dar ir verslo riziką.

Galbūt buvo tikimasi efektyvinti veiklą ir išauginti pelningumą? Taip ir nutiko, nes 2000 metais pelnas jau siekė 240 mln. Lt (toks pat, kaip ir iš palūkanų už indėlį). Tuo valstybė ir pasinaudojo, norėdama parduoti likusią Lietuvos telekomo dalį bei surengė viešą akcijų pasirašymą. LLRI kritikavo tokį būdą, nes „investuotojams akcijos parduodamos už vienodą kainą, nepriklausomai nuo investuotojų siūlomos. Kitaip sakant, investuotojai, norėję įsigyti akcijų didesne kaina, to padaryti negalėjo“. Anot LLRI, parduoti akcijas derėjo tiesiogiai per biržą. Pastabos, tikėtina, teisingos, tačiau juk svarbiausia – kaina. Šį kartą valstybei pavyko parduoti už kiek žemesnę, 3,15 Lt kainą už akciją. Esant tokiai kainai, įmonės vertė – 2,6 mlrd. Lt. Indėlis nuo šios sumos atneštų 182 mln. Lt palūkanų. Ar buvo uždirbta daugiau?

Šaltinis: http://www.nasdaqomxbaltic.com/market/?instrument=LT0000123911&list=2&currency=LTL&pg=details&tab=reports

Pakankamai ilga Lietuvos telekomo grynojo pelno istorija parodo, jog daugiau uždirbti nei indėlis niekada nepavyko. Per dešimt metų Lietuvos telekomas akcininkams uždirbo 1,125 mlrd. Lt. Paprasčiausias indėlis nuo 3,4 mlrd. Lt būtų atnešęs 2,38 mlrd. Lt pelno arba 112 proc. daugiau nei įmonė. Indėlis nuo 2,6 mlrd. Lt būtų atnešęs 1,82 mlrd. Lt pelno arba 60 proc. daugiau. Galima skaičiuoti ir kitaip. Vidutinis akcininkų metinis pelningumas tebuvo vos 3,3 proc. nuo 3,4 mlrd. Lt investicijų.

Tačiau taip skaičiuodamas gal klystu? Pažiūrėkime, kaip elgėsi Lietuvos telekomo akcijų kaina biržoje.

Šaltinis: http://www.nasdaqomxbaltic.com/market/?instrument=LT0000123911&list=2&currency=LTL&pg=details&tab=historical

Pirmuosius trejus akcijų kotiravimo metus investuotojai tik smukdė Lietuvos telekomo akcijų kainą. Praėjus visam dešimtmečiui, TEO akcijų kaina vis dar mažesnė nei privatizavimo net ir įvertinus 1,41 Lt dydžio dividendus. Taigi galima drąsiai teigti, jog Lietuvos telekomo privatizavimas ir ypač jo kaina yra viena sėkmingiausių pavyzdžių Lietuvos privatizavimo istorijoje.

Vaidotas Rūkas

Spalį mažmeninė prekyba atsigavo po rugsėjį patirto PVM didinimo šoko

Šiandien Statistikos departamentas paskelbė, kad spalį mažmeninė prekyba (kitaip tariant vartojimas) augo 5,2 proc., palyginus su rugsėju, ir siekė 2,16 mlrd. litų. Toks iš pirmo žvilgsnio džiuginantis šuolis įvyko dėl žemos bazės rugsėjo mėnesį, kai padidinus PVM dviem procentais, mažmeninės prekybos apimtys, palyginus su rugpjūčiu, gerokai smuktelėjo. Visgi, ateinančiais mėnesiais galime tikėtis tolimesnio vartojimo augimo, kurį daugiausiai lems sezoniškumas (artėjantis švenčių laikotarpis).

Reiktų pastebėti, kad metinis mažmeninės prekybos kritimo tempas siekia net 29 proc., kai tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis trečiojo ketvirčio duomenimis sumažėjo 8 proc. Dar apie 10% sumažėjo darbo vietų skaičius, tad darbo užmokesčio fondas galėjo sumenkti beveik penktadaliu. Gana ženklų neproporcingumą tarp darbo užmokesčio fondo mažėjimo ir vartojimo smukimo galima paaiškinti dviem pagrindinėmis priežastimis. Pirma, gyventojai daugiau taupo (nors gal tiksliau būtų sakyti - grąžina dagiau skolų). O antra, dalis vartojimo „pasislėpė“ šešėlyje. Taigi, jeigu kitąmet toliau tęsis jau kelis mėnesius vykstantis pramonės ir eksporto atsigavimas bei palūkanų mažėjimas, o nedarbo augimo tempai sulėtės, tikėtina, kad vartotojų lūkesčiai pradės taisytis. Atitinkamai tai reikš didesnį vartojimą. Todėl, nors dabartiniame niūriame kontekste yra gana drąsu taip teigti, bet palankioms aplinkybėms susiklosčius, jau kitąmet, daugiausiai dėl žemos bazės efekto, Lietuvos ekonomikos augimas gali būti teigiamas.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Tomas Krakauskas

Aukštasis išsilavinimas padeda išlaikyti darbo vietą

Vakar buvo paskelbta darbo užmokesčio statistika. Ji nebuvo džiuginanti, nes vieninteliams švietimo įstaigų darbuotojams algos pakilo palyginus su 2008 metų trečiuoju ketvirčiu. Labiausiai sumažėjo atlyginimai stipriausiai kenčiančiuose sektoriuose – statybų, nekilnojamojo turto, taip pat viešojo valdymo ir gynybos.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Tačiau ką teigiamo įmanoma įžvelgti darbo rinkoje? Eurostat‘as neseniai pateikė Europos Sąjungos valstybių šių metų antrojo ketvirčio duomenis apie darbo rinkos ir išsilavinimo priklausomybę. Šiuo laikotarpiu, kai darbo vietų skaičius mažėja, paklausa išsilavinusiems darbuotojams auga, todėl aukštasis mokslas galiausiai tampa vertybe ir pradeda „atsipirkti“. Vidutiniškai ES darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, paklausa išaugo 3 proc., tuo tarpu turinčių tik žemą išsilavinimo lygį – sumažėjo 4,9 proc. Atskirose valstybėse tendencijos tokios pačios, taip pat ir Lietuvoje. Deja, Lietuvoje darbo vietų mažėja ypač sparčiai, todėl net ir darbuotojams su aukštuoju išsilavinimu sunku rasti ar išlaikyti darbo vietą, tačiau gerokai lengviau nei išsilavinimo stokojantiems.

Šaltinis: Eurostat

Vaidotas Rūkas

Į aliuminio produktų gamyklą Lietuvoje bus investuota 36 mln. Lt

Šiandien LR Ūkio ministerija pranešė, kad vakar tarp ministerijos atstovų ir ispanų įmonės „Sopena Grupo“ buvo pasirašytas ketinimų protokolas įkurti naują aliuminio profilių gamyklą Alytaus mieste. Ši plyno lauko investicija, kurios vertė sieks apie 36 mln. Lt, bus pirmoji, įgyvendinama Alytaus pramoniniame parke. Planuojama, kad gamykla turėtų būti pastatyta per ateinančius metus., o veiklą pradėti jau 2011 m. Bus sukurta apie 60 darbo vietų, tad Alytus, kuriame nedarbo lygis yra vienas aukščiausių Lietuvoje (2009 m. spalio 1 d. siekė 13,6 proc.), turėtų labai džiaugtis sulaukęs tiesioginių investicijų savo teritorijoje. Visos tokios plyno lauko investicijos yra labai sveikintinos, nes darbo sulauks ne tik būsimi įmonės darbuotojai, tačiau ir statybų įmonės.

„Sopena Grupo“ – prieš daugiau nei 40 metų įkurta Ispanijos bendrovė, kuriai priklauso kelios aliuminio ir plieno produktų gamyklos Ispanijoje. Lietuva, matyt, pasirinkta kaip pigesnės darbo jėgos nei Ispanija vieta. Gali būti, kad didesnė dalis pagamintos produkcijos bus parduota Lietuvoje, tad pardavimo geografijos diversifikavimas taip yra viena iš investijos mūsų šalyje priežasčių. „Sopena Grupo“ specializuojasi aliuminio produktų, naudojamų statybų pramonėje, gamyboje, tad panašu, kad ji, darydama investiciją į Lietuvoje būsimą aliuminio profilių gamyklą, tikisi statybų rinkos atsigavimo šalyje jau po dviejų metų. Profiliai dažniausiai naudojami langų ir durų gamyboje. Pažvelgus į LR Statistikos departamento duomenis, praėjusieji metai durų, slenksčių, langų ir jų rėmų gamybai buvo pakankamai silpni dėl stipriai sumažėjusių užsakymų iš statybų pramonės Lietuvoje. Tikėtina, kad ispanų pastatyta gamykla Lietuvoje nemažą dalį produkcijos eksportuos, nes Lietuvos rinka jai bus per maža. Be to, „Sopena Grupo“, turėdama pakankamai žinomą vardą Europoje, galės atrasti savo nišą ir Lietuvai kaimyninėse rinkose.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Tadas Povilauskas

Lietuvos pramonės produkcija spalio mėnesį smuko lėčiausiai nuo šių metų pradžios

Kaip vakar pranešė statistikos departamentas, 2009 m. spalio mėnesį visa Lietuvos pramonės produkcija sudarė 3873 mln. Lt ir, palyginti su rugsėjo mėn., padidėjo 0,9 procento (pašalinus sezono įtaką, padidėjo 0,5 proc.). Spalio mėnesį Lietuvos pramonės produkcija smuko mažiausiu tempu nuo metų pradžios lyginant su pernai metais. Metinis pramonės smukimo tempas siekė 8,8 proc. (palyginimui rugsėjį jis siudarė 15,4 proc., o balandį net 26 proc.). Kaip matosi iš grafiko apačioje, Lietuvos pramonė ne tik stabilizuojasi, bet jau antrą mėnesį iš eilės po truputį didina savo apimtis. Jeigu panašus pramonės produkcijos gamybos lygis išsilaikys ir ateinančius du mėnesius, tai tūrėtų duoti teigiamą efektą ketvirtojo ketvirčio BVP, kurio smukimo tempas dėl to galėtų būti mažesni nei trečiojo ketvirčio.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Tomas Krakauskas

Valdininkų skaičius įstaigose, pavaldžiose ministerijoms, mažėja dar sparčiau

Pratęsdamas praėjusio įrašo temą apie valdininkų skaičių, norėčiau trumpai paaiškinti apie valstybės aparato darbuotojų pareigybių skirstymą. Pareigybės skirstomos į dvi dalis: darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis (sudaro apie 30 proc. visų užimtų pareigybių) bei valstybės tarnautojai. Pastarieji skirstomi dar į tris dalis: karjeros valstybės tarnautojai ir įstaigų vadovai, politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai (sudaro mažiau nei 1 proc. užimtų pareigybių) bei statutiniai valstybės tarnautojai, kuriems priklauso policininkai, muitininkai, gaisrininkai ir pan. Statutinių valstybės tarnautojų negalėčiau laikyti valdininkais, todėl iš tolimesnių skaičiavimų juos eliminuoju.

Šaltinis: www.vtd.lt

Valstybės tarnautojų skaičius ministerijoms pavaldžiose įstaigose augo nuo pat 2003 metų, įskaitant ir pirmuosius septynis šių metų mėnesius. Tarnautojų skaičius šiose įstaigose viršija 14 500 (ministerijose gi dirba beveik 3700 žmonių). Didžiausias darbdavys - Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priklausančios įstaigos, įdarbinusios beveik trečdalį tarnautojų, ketvirtadalis tarnautojų dirbą Finansų ministerijai priklausančiose įstaigose.

Visgi užimtų pareigybių skaičius (be statutinių tarnautojų) lapkričio mėnesį buvo beveik dvigubai didesnis – 24,32 tūkst. Nuo metų pradžios šis skaičius sumažėjo 3,9 proc. arba 984 dėka darbuotojų skaičiaus, dirbančių pagal darbo sutartį, sumažinimo.

Ūkio bei Teisingumo ministerijų vadovai ir vėl gali būti laikomi labiausiai darbuotojų skaičių mažinančiais ministrais. Kitos ministerijos darbuotojų skaičių mažino nuosaikiau. Darbuotojų skaičius padidėjo Kultūros bei Švietimo ministerijų kuruojamose įstaigose, tačiau tai tėra vos keliolika žmonių.

Šaltinis: www.vtd.lt

Vaidotas Rūkas

Pastarųjų mėnesių Lietuvos kaimynių valiutų kursų pokyčiai palankūs mūsų užsienio prekybai

Trys pagrindinės Lietuvos užsienio prekybos partnerės, kurių valiutų kursai nefiksuoti, yra Rusija, Lenkija ir Švedija. Be to, Rusija ir Lenkija yra pirmame trejetuke tarp visų Lietuvos užsienio prekybos partnerių pagal prekybos apimtis. Minėtų šalių dalis Lietuvos eksporte ir importe atitinkamai sudaro: Rusijoje 13 proc. ir 31 proc., Lenkijoje 7 ir 10 proc., Švedijoje 3,7 ir 2,6 proc. Todėl Lietuvos eksporto konkurencingumui didelę įtaką daro kaimynių valiutų kursų pokyčiai. Kaip žinia, stiprėjanti vietinė valiuta užsienio valiutos atžvilgiu yra nepalanki šalies eksportuotojams, o palanki į šalį importuojantiems užsienio verslininkams. Litas būdamas susietas su euru santykinai stiprėjo Lietuvos kaimynių valiutų atžvilgiu, kai minėtų šalių ekonomikos metu pradžioje susidūrusios su ekonomikos sunkumais leido savo valiutoms susilpnėti. Visi puikiai atsimenam, kaip metų pradžioje zlotui atpigus 11 proc. (o skaičiuojant nuo 2008 metų rudens daugiau nei 20 proc.) , Lietuvos gyventojai vykdavo į Lenkija apsipirkinėti, o vežėjai dar ir dėl padidinto akcizo mokesčio nebesipylė dyzelino Lietuvoje. Tačiau pasaulio ekonomikai atsigaunant, vėl išaugo rizikingų valiutų tokių kaip rublis ar zlotas paklausa, o nuo metų pradžios padvigubėjusios naftos kainos (Rusijos atveju) ir auganti Lenkijos ekonomika leido šių šalių valiutoms toliau stiprėti. Tad Lietuvos eksportuotojai vien dėl valiutų kursų pokyčių susigrąžino dalį savo prarasto konkurencinio pranašumo.

Šaltinis: Lietuvos bankas

Daug „ekspertų“ ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos šalims jau antrus metus prognozuoja devalvacijas. Visgi, Baltijos šalys eina kitu keliu ir savo konkurencingumą atstatinėja per vidinę šalies ekonomikos devalvaciją. Toks kelias nors ir skausmingesnis, bet, mano nuomone, leidžia sukurti kur kas patvaresnį ir ilgiau išsilaikantį šalies konkurencingumą. Be to, kaip jau rašėme praeitą savaitę, dėl atsigaunančios pasaulio ekonomikos ir didėjančio Lietuvos konkurencingumo, rugsėjo mėnesį Lietuvos eksporto apimtys buvo didžiausios nuo metų pradžios.

Tomas Krakauskas

Gruzijos kelias gerovės link – pavyzdys Lietuvai?

Norėtume pasidalinti straipsniu apie Gruziją, kurį publikavome savaitraštyje "Veidas" šią savaitę. Straipsnis nėra, kaip įprasta, vien teigiamas, tačiau suteikiantis gerų idėjų Lietuvos valdžiai.

Iki 2003 metų Rožių revoliucijos Gruzija buvo viena iš tipinių NVS valstybių, pasižyminti didele biurokratija ir nenugalima korupcija, merdinčia ekonomika, dideliu nedarbu, mažu tiesioginių investicijų srautu bei neproduktyvia ekonomikos struktūra. Šalis taip pat kentėjo nuo didelės emigracijos bei aukšto nusikalstamumo lygio. Dideli mokesčiai ir painus jų mokėjimas bei administravimas lėmė prastą mokesčių surinkimą, kuris valstybei neleisdavo tinkamai pasirūpinti net būtiniausia infrastruktūra (kasdieniai elektros tiekimo pertrūkiai sostinėje būdavo įprastas dalykas).

Viskas iš esmės pasikeitė po Rožių revoliucijos M.Saakašviliui pasukus šalies orientaciją į Vakarus bei pradėjus drąsias reformas šalies viduje, paremtas laisvos rinkos principais. Atliekami veiksmai demonstruoja itin liberalų („laissez faire“) Gruzijos valdžios požiūrį, jog šalies gerovę turi kurti ne valdžia, o verslas ir tik verslas su šalies piliečiais. Visos reformos buvo nukreiptos valstybės įtakos ekonomikai ir verslo reguliavimo mažinimui.

Rezultatas

Atlikus liberaliąsias reformas, rezultatų ilgai laukti neteko. Užsienio investicijos pradėjo plūsti į Gruziją. 2007 metais jos siekė 2,3 mlrd. dolerių (23 proc. nuo BVP), o 2008 m. 2,15 mlrd. dolerių (17 proc. BVP). Pagal užsienio investicijų santykį su BVP Gruzija 2007-2008 metais užėmė pirmą vietą pasaulyje. Vidutinis realaus BVP augimo tempas 2004-2008 metais siekė 9 proc., darbo užmokesčio – dar didesnis. Per metus šalyje yra užregistruojama daugiau nei po 50 tūkstančių naujų įmonių (Gruzijoje įmonės registracija užtrunka vos kelias valandas). Pagal naujai užregistruotų įmonių skaičių tūkstančiui gyventojų Gruzija užima pirmą vietą pasaulyje. Nieko keisto, jog Gruzija pasaulio banko sudaromame Doing business sąraše pakilo į 11 vietą iš 100-osios 2006 m. Tokie rezultatai tik dar labiau skatina teigiamas spekuliacijas spaudoje ir (užsienio) investuotojų tarpe, kai lietuviams tenka raudonuoti dėl kritimo iš 15-tosios į 26-tąją vietą minėtuoju laikotarpiu. Pažvelkime, kas lėmė tokius drastiškus, tačiau labai skirtus pokyčius abiejose valstybėse.

Šaltinis: Lietuvos bankas, Lietuvos statistikos departamentas, Gruzijos centrinis bankas

Biurokratija

Biurokratijos aparatas buvo ženkliai sumažintas – viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius nurėžtas per pusę! (Lietuvoje valdininkų skaičius pastaruosius ketverius metus nuosekliai augo mažėjant gyventojų skaičiui). Įvairių leidimų ir licencijų, reguliuojančių ekonominė veiklą, skaičius krito nuo daugiau nei devynių šimtų iki mažiau nei šimto penkiasdešimties. Tokiose srityse, kaip pvz. statyba, kur leidimų išdavimas yra neišvengiama procedūra, sukurtas „vieno langelio“ principas, neleidžiantis dokumentas „užstrigti stalčiuose“. Be to, įvestas principas - „tylėjimas yra sutikimas“, kuris nustatė griežtus terminus valstybės tarnautojams atsakyti į gyventojų ar kompanijų kreipimąsi, tad jeigu oficialus atsakymas per numatytą terminą nėra gaunamas, leidimas, sertifikatas ar licencija yra automatiškai išduodama. Pavyzdžiui statybų leidimų atveju šis terminas yra 30 dienų, tad turėdama palankius įstatymus, Gruzija Pasaulio banko sudaromuose šalių reitinguose pagal statybos leidimų išdavimo procedūros paprastumą užimą 10 vietą. Kad biurokratija buvo pažabota ne tik teoriškai, bet ir praktiškai įrodo „Pasaulio ekonominio forumo“ atlikta naujausia apklausa apie trukdžius verslui, parodžiusi, jog valdžios biurokratiją kaip problematiškiausią faktorių įvardija 5,9 proc. verslininkų. Lietuvoje taip teigiančių yra net 14,1 proc.

Mokesčiai

Po Rožių revoliucijos iš esmės buvo reformuota mokesčių sistema. Vietoje šalyje galiojusių 21 rūšies mokesčių 2004 metais, šiuo metu liko vos penki pagrindiniai, kurie ilgainiui netgi buvo mažinami. Tai 18 proc. PVM mokestis, 15 proc. pelno mokestis, 20 proc. gyventojų pajamų mokestis, 1 proc. nekilnojamo turto mokestis, taip pat akcizas kurui, tabakui bei alkoholiui. Po minėtos reformos mokesčių surinkimas per ketverius metus išaugo 400 proc. šaliai puikiai išnaudojant Lafero kreivę (kreivė parodo įplaukų į biudžetą priklausomybę nuo mokesčių tarifų). Valstybės skola tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo nuo 56 iki 21 proc. lyginant su BVP. Toliaregiškas valstybės požiūris maloniai stebino 2008 metais, kai valdžia, pamačiusi, jog surenkama santykinai per daug mokesčių, priėmė įstatymą, kuris apribojo biudžeto išlaidas iki 25 proc. nuo BVP. Priimtasis įstatymas nurašytas tarsi iš ekonomikos vadovėlio – mokslinės studijos parodė („The Rahn Curve“), jog didžiausias ekonomikos augimas pasiekiamas esant 15-25 proc. biudžeto išlaidų santykiui su BVP. Beje, esant biudžeto pertekliui Gruzijoje, jo perviršis kaupiamas dviejuose valstybiniuose fonduose. Taip pat buvo priimtas įstatymas neleidžiantis šaliai turėti biudžeto deficito, kas, savaime suprantama, valstybę įstato į rėmus gyventi pagal pajamas bei neužkrauna skolų naštos ateinančioms kartoms. Lietuva turėtų pavydėti tokios valdžios ir jos ryžto, nes net ekonominio bumo metais biudžetas nebuvo subalansuotas, o norėdama įtikti rinkėjams ji drastiškai didino išlaidas ir nesukaupė rezervų galimam nuosmukiui. Tačiau bent dalį atsakomybės Lietuvoje turėtų prisiimti ir patys rinkėjai, spaudžiantys valdžią kuo didesnių pajamų iš biudžeto bet kokia forma. Labai gaila, kad didžioji dalis žmonių Lietuvoje nekeičia „Sovietinio“ įsitikinimo, kad valdžia jiems turi „duoti“, o ne sudaryti sąlygas „laisvai veikti“.

Korupcija

„Transperancy international“ atliekamas pasaulio korupcijos tyrimas atskleidžia stebėtinų faktų. 2006 metais korupcijos indekse Lietuva užėmė gana aukštą 46 vietą, Gruzija tebuvo 99. Per dvejus metus Gruzija indekse palypėjo 32 laipteliais, o Lietuva sugebėjo nusmukti per 12! Dar labiau stebinantis rodiklis – per 12 mėnesių kyšį davusių žmonių skaičius, kuris Lietuvoje siekė 30 proc., o Gruzijoje 2 proc. Taip, du! (2 lentelė - korupcija). Pirmiausia tai sumažėjusio reguliavimo pasekmė – esant „vieno langelio“ ir „tylėjimo-sutikimo“ principams net neprireikia kyšių biurokratams. Ne mažiau drastiškai elgtasi ir saugumo srityje. Didžioji dalis policininkų buvo tiesiog atleisti, pakeisti kitais, o jų algos pakeltos smarkiai aukščiau vidutinio uždarbio dydžio. Pačių gruzinų vertinimu tiek politinės partijos, tiek parlamentas, privatus sektorius, valstybės tarnautojai, teismai ir net žiniasklaida yra mažiau korumpuota nei lietuviai mano apie savąsias institucijas („Global corruption barometer 2009“). Net jei tai ne faktai, o tik respondentų nuomonė, Lietuva ir jos piliečių požiūris pasauliui pateikiamas ne iš pačios geriausios pusės. Juolab kad be pačių gyventojų pastangų ir užsidegimo, tokių rezultatų Gruzijoje nebūtų pasiekta.

Šaltinis: Transparency International, Global Corruption Barometer 2009

Darbo santykiai

Darbo santykiai buvo taip liberalizuoti, jog Gruzija pašoko net į penktą vietą Pasaulio banko reitinguose pagal lengvumą įdarbinti ir atleisti žmones (Lietuva tuo tarpu yra 119). Be abejo, kaip ir pridera liberalioje ekonomikoje buvo panaikintas minimalus darbo užmokestis, reguliavimas darbdaviui ir darbuotojui susitarti dėl jų norimo darbo laiko ir sąlygų. Darbo santykių reguliavimą didžiausia problema laiko vos 0,2% verslininkų, Lietuvoje taip manančių – 6,7 proc. Reikėtų pabrėžti, jog toks liberalus darbo santykių reguliavimas nepristabdė darbo užmokesčio augimo, kuris per ketverius metus pakilo 3,5 karto. Kita vertus, visą laikotarpį nedarbo lygis išliko ganėtinai aukštas ir svyravo ties 13 proc. Lietuvoje, kur reguliavimas griežtesnis, darbo užmokesčio prieaugis siekė 2 kartus, tačiau buvo jaučiamas darbo jėgos trūkumas.

Doing business 2009

Švietimas

Gruzija taip pat ryžtingai ėmėsi struktūrinių reformų švietimo bei sveikatos apsaugos sektoriuose. Jų esmė – perėjimas nuo tiesioginio institucijų finansavimo prie vartotojų, kurie naudojasi tų institucijų paslaugomis, finansavimu. Taip vartotojai gali rinktis jiems priimtiną paslaugų kokybę teikiančias institucijas. Itin sėkminga buvo švietimo reforma, kuri panaikino tiesioginį valstybės finansavimą mokykloms ir universitetams įdiegiant „krepšelio“ principą, kuris leidžia švietimo sistemai skirtiems pinigams „vaikščioti“ paskui moksleivius ir gerai besimokančius studentus. Siekdamos pritraukti šiuo pinigus, mokyklos bei aukštosios mokyklos pradėjo konkuruoti tarpusavyje. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – dėl atsiradusios konkurencijos tarp valstybinių ir privačių universitetų aukštosios mokyklos pradėjo konsoliduotis, jų skaičius per 4 metus krito perpus, ženkliai išaugo studijų kokybė. Tiesa, studijų kainai tapus realiai t.y. dirbtinai nesubsidijuojamai valstybės, dėl padidėjusios studijų kainos studentų skaičius krito trečdaliu.

Šioje vietoje galima pasidžiaugti, jog šiemet ir Lietuva padarė pirmus ryžtingus žingsnius priimant aukštojo mokslo reformos įstatymą.

Sveikatos apsauga

Panašaus pobūdžio struktūrinė reforma įvyko ir sveikatos apsaugos sektoriuje, kur buvo priimtas sprendimas palaipsniui privatizuoti ligonines ir poliklinikas. Dalis ligoninių perduota privatiems investuotojams už įsipareigojimą pastatyti naujas ligonines miesto pakraščiuose, o ankstesnių ligoninių turėtas patalpas miesto centre buvo paliktos investuotojams nekilnojamo turto projektams vystyti. Taip valstybė nepatirdama didelių sąnaudų pritraukė reikiamas lėšas modernizuoti sveikatos apsaugos sektorių.

Kadangi Gruzijoje nei dirbantiesiems, nei darbdaviams netaikomas sveikatos draudimo mokestis, tad savaime suprantama, gyventojams mokant už sveikatos apsaugos paslaugos patiems, jie tapo žymiai reiklesni, kas nulėmė išaugusią paslaugų kokybę. Išaugus sveikatos apsaugos paslaugų kainoms, socialiai pažeidžiama gyventojų grupė taip pat nebuvo pamiršta. Maždaug vienam milijonui gyventojų, gyvenančių žemiau santykinės skurdo ribos ir negalintiems užsitikrinti reikiamos medicininės pagalbos, išduodami sveikatos apsaugos talonai, kurie leidžia patenkinti būtinus sveikatos apsaugos poreikius.

Ko pasimokyti gali Lietuva?

Nepaisant visų teigiamų Gruzijos reformų, aukštų pozicijų įvairiuose reitinguose, Lietuvos padėtis yra žymiai tvirtesnė. Lietuvos BVP vienam žmogui tris kartus viršija Gruzijos, darbo užmokestis –taip pat. Mūsų šalis turi NATO užnugarį ir laisvą rinką Europoje, tačiau pokyčiai ir kelerius metus kurtos sąlygos verslui bei gyventojams neprilygsta minėtai Kaukazo šaliai. Aprašytomis reformomis Gruzijoje formuojama savarankiškų, laisvų, už save atsakingų žmonių visuomenė. Lietuvoje gi atvirkščiai – įvairiomis išmokomis, paramomis, lengvatomis, leidimais ar draudimais buvo kuriami išlaikytiniai, reikalaujantys „gauti“, bet neskatinami „duoti“ ir kurti. Pagalius į ratus nuolatos kiša ir biurokratų armija siekianti ne valstybės gerovės, bet savanaudiškų tikslų.

Nepaisant keletos grubių klaidų, išrinktoji valdžia eina teisinga linkme – „Saulėlydžio“ komisija biurokratijai mažinti, biudžeto išlaidų karpymas, sušauktas pasaulio lietuvių ekonomikos forumas, realios pastangos užsienio investuotojams pritraukti itin sveikintinos. Tačiau tobulėti dažnai trukdo pačių piliečių mentalitetas – net ir geriausią reformą ar sveikintiną valdžios iniciatyvą skubama vertinti neigiamai. Dėl neigiamos nuomonės formavimo kalti ir žurnalistai, ieškantys net smulkiausių priekabių, pro akis praleidžiantys teigiamus dalykus ir bene pirmaujantys pasaulyje pagal neigiamų publikacijų apie valdžią santykį su teigiamais. Taigi labiausiai Lietuvai trūksta valdžios ryžto, žurnalistų supratingumo ir žmonių tikėjimo bei palaikymo. Nereiktų pamiršti, jog pesimistiniai lūkesčiai dėl ateities tikrai nepadeda nei išbristi iš krizės, nei sukurti ilgalaikio pamato nuolatiniam ir stabiliam šalies augimui. O pats geriausias metas struktūrinėms reformoms Lietuvoje yra būtent dabar, nes kitaip po metų vėl liūdnai teks pripažinti, kad likome stovėti vietoje.

Tomas Krakauskas, Vaidotas Rūkas

Atsigauna krova Klaipėdos jūrų uoste

Siūlytume atkreipti dėmesį į Klaipėdos valstybinio jūros uosto kas mėnesį skelbiamus uosto krovos rezultatus, pakankamai tiksliai atspindinčius Lietuvos ir aplinkinių valstybių užsienio prekybos kitimo tendencijas. Klaipėdos uostas yra Lietuvos jūrų vartai per kuriuos pereina pagrindiniai šalies eksporto, importo ir tranzito srautai. Tad maloniai nudžiugino paskelbtos 2009 m. spalio mėn. uosto krovos apimtys, parodžiusios, kad praėjusį mėn. uoste buvo perkrauta 2,38 mln. tonų krovinių, arba 10,9 proc. daugiau nei prieš metus. Teigiamas krovos pokytis šiais metas jau nebe pirmasis – rugpjūčio mėn. buvo pasiektas minimalus 1,2 proc. augimas. Žinoma, reiktų pastebėti, kad ima mažėti palyginamoji bazė, bet teigiami pokyčiai atspindi jūrinės prekybos ir visos ekonomikos kilimą iš metų pradžioje buvusio gilaus nuosmukio.

Šaltinis: Klaipėdos valstybinis jūrų uostas

Didžiausias augimas pastebėtas birių ir suverstinių krovinių apyvartoje, kuri išaugo net 41,2 proc. Iš tokių krovinių išsiskiria trąšos, durpės ir žemės ūkio produkcija, kurių krova išaugo atitinkamai 2,1 karto, 3,6 karto ir 5 proc. Trąšų eksporto augimą patvirtina ir kitas užvakar paskelbtas iškalbingas faktas – spalio mėn. „Lifosa“ pardavė beveik 3 kartus daugiau trąšų (diamonio fosfato) nei prieš metus. Gaila, kad kritusios trąšų kainos neleidžia iš padidėjusių pardavimų kiekių pelnytis jų gamintojoms. Durpių gamyba ir eksportas (pastarasis sudaro apie 90 proc. gamybos) pastaraisiais mėnesiais stebina, rodydamas stabilų augimą. Žemės ūkio eksportą skatina ne prastesnis nei praėjusiais metais kviečių derlius, tad pusė jo (apie 1,7 mln. tonų) turės būti parduota užsienio rinkose.

Skystų krovinių 15,8 proc. perkrovimų augimą uoste lėmė naftos produktų krova, o tą patvirtina ir „Klaipėdos naftos“ lapkričio pradžioje paskelbta naujiena apie 6,9 proc. didesnius perpylimus spalio mėn. Apskritai, „Klaipėdos nafta“ šiais metais dirba visu pajėgumu, sulaukdama padidėjusių srautų iš Rusijos ir Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklų.

Kol kas sudėtingiausia situacija lieka su generaliniu krovinių perkrovimu, kuris rodo stabilizavimosi ženklus, tačiau kiekiai dar išlieka žemesni nei praėjusiais metais. Konteinerių krova spalio mėn. išliko viena silpniausių Klaipėdos jūrų uosto grandžių. Šioje krovinių kategorijoje reiktų išskirti išaugusias medienos krovos apimtis, padidėjusias 2,1 karto. Beje, medienos ir baldų gamybą nesunkiai galime įvardinti kaip vieną geriausiai šiuo metu atrodančią Lietuvos ūkio šaką.

Krovinių apyvarta artimiausiu metu, atsigaunant ekonominiam aktyvumui regione ir tranzito srautams, turėtų rodyti tolesnius galbūt ir nedidelius, bet bent jau augimo ženklus artimiausiais mėnesiais.

Tadas Povilauskas

Valdininkų skaičius ministerijose pagaliau ėmė po truputį mažėti

Lietuvoje nuo pat 2003 metų nebuvo premjero, kurio valdymo laikotarpiu valdininkų skaičius nebūtų augęs. Prieš metus prisaikdintasis premjeras A.Kubilius deklaravo skubiai karpysiąs valstybės išlaidas, o valstybės aparato mažinimas – viena tam geresnių priemonių. Kadangi valstybinių įstaigų, institucijų ir kitų darinių yra tikrai daug bei ne visi jie noriai pasiduoda reformoms, procesas gali užtrukti. Todėl iš pradžių pažvelkime, kaip premjerui sekėsi tvarkytis „savo darže“ – ministerijose.

Šaltinis: www.vtd.lt

Iš grafiko matyti, jog valstybės tarnautojų ministerijose po ilgo laiko, nors ir simboliškai, bet sumažėjo. Užimtų pareigybių (valstybės tarnautojai + valdininkai, dirbantys pagal darbo sutartis) skaičius nuo metų pradžios iki lapkričio 1-osios ministerijose sumažėjo 112 (3 proc.) iki 3698, patvirtintų pareigybių skaičius – 197 nuo 4184. Visos ministerijos etatus mažino skirtingai. Labiausiai išsiskiria Ūkio (skaičiuota kartu su Energetikos) ministerija, Teisingumo ir Susisiekimo ministerijos, valdomos D.Kreivio, R.Šimašiaus bei E.Masiulio, kuriose darbuotojų skaičius sumažintas daugiau nei po 10 proc. Keistai atrodo Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos bei Krašto apsaugos ministerijos, kuriose užimtų pareigybių skaičius nuo metų pradžios netgi išaugo.

Tikėtina, jog darbo užmokesčio fondą privalėjusios mažinti ministerijos pasirinko kitokį kelią – neapmokamas atostogas ir/arba stipresnius atlyginimų karpymus. Tačiau tokie metodai yra neefektyvūs pirmiausia todėl, kad tai laikina priemonė, nes ekonomikai atsigavus, valdininkų skaičius neliks sumažėjęs. Antra, darbuotojų skaičiaus mažinimas iki tam tikro lygio yra netgi sveikintinas procesas, nes taip darbą palieka mažiausiai produktyvūs darbuotojai, priimti ir abejotiną naudą nešę tik ekonominio bumo laikotarpiu. Likę darbuotojai randa būdų pakeisti išėjusius, nes tenka efektyviau paskirstyti darbo ir laiko išteklius. Tą iliustruoja ir neseniai paskelbti JAV duomenys, kurie parodė darbuotojų našumą per šių metų trečiąjį ketvirtį išaugus net 9,5 proc. (darbo valandų skaičiui kritus 5 proc., sukurtas produktas augo 4 proc.).

Šaltinis: www.vtd.lt

Kita priežastis, galėjusi lemti kuklius darbuotojų skaičiaus sumažėjimo rodiklius ministerijose, būtų funkcijų perėmimas iš besidubliuojančių įstaigų, todėl kitame straipsnyje bandysiu apžvelgti visų valstybės tarnautojų skaičiaus pokyčius.

Vaidotas Rūkas

ES lipa iš recesijos, o Lietuvos BVP trečiąjį ketvirtį augo sparčiausiai Europos Sąjungoje

Kaip jau rašėme anksčiau, spalio pabaigoje buvo paskelbta, kad Lietuvos ekonomikos augimas trečiąjį ketvirtį, lyginant su antruoju, buvo itin spartus ir siekė 6 proc. Penktadienį Eurostat‘as paskelbė ataskaitą apie trečiojo ketvirčio ES ekonomikos augimą ir pateikė daugumos ES valstybių trečiojo ketvirčio BVP duomenis. Itin malonu, kad Lietuva puikuojasi pirmoje vietoje pagal ekonomikos augimą visoje Europos Sąjungoje. Tiesa artimiausiais ketvirčiais panašių šuolių neverta tikėtis, nes pastarasis įvyko daugiausiai dėl susiformavusios žemos statistinės bazės po stipraus smukimo antrąjį metų ketvirtį. Bet kuriuo atveju, statistika aiškiai parodo, kad ekonomikos nuosmukis Lietuvoje baigėsi.

Šaltinis: Eurostat

Kaip skelbia Eurostat‘as, po penkių iš eilės smukimo ketvirčių, ES ekonomika per trečiąjį ketvirtį, palyginus su antruoju, išaugo 0,2 proc. Tuo tarpu Euro zonos valstybių (16 narių) BVP padidėjo 0,4 proc. Tai ypač gera naujiena Lietuvos eksportuotojams, nes eksporto dalis į ES ir Euro zonos rinkas atitinkamai sudaro 65 ir 27 proc. Iš šiuo metu paskelbtų pirmaujančių ekonomikos rodiklių panašu, kad ES ekonomikos augimas turėtų paspartėti ketvirtąjį ketvirtį ir 2010 metais.

Šaltinis: Eurostat

Tomas Krakauskas

Lietuvoje 2012 m. turėtų iškilti pirmoji plieno lydimo gamykla

Šiandien norėtume pasidžiaugti užsienio investuotojų ketinimais Lietuvoje 2010 m. pradėti statyti pirmąją mūsų šalyje plieno lydymo ir valcavimo gamyklą. Anot žiniasklaidos pranešimų, rusiško kapitalo atstovai ketina skirti 30 mln. eurų gamyklos, kurioje plienas būtų lydomas elektrometalurgijos technologija, statybai. Išlydytą plieną gamykla naudotų ilgųjų plieno produktų (armatūra, įvairūs strypai) gamybai, o jos pajėgumai siektų 120 tūkst. tonų

Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kuri neturi plieno lydymo gamyklų, todėl yra priversta visą reikalingą plieną ir daugumą jo produktų importuoti. Žinoma, turime metalo apdirbimo įmonių, kurios gamina tam tikrus metalo gaminius iš importuoto rusiško ar ukrainietiško plieno, tačiau jos yra pakankamai mažos ir negali pasiūlyti Lietuvai visų reikalingų plieno produktų. Pagal LR Statistikos departamento pateiktus duomenis, Lietuva 2008 m. įsivežė 640 tūkst. tonų plieno ir jo gaminių, o iš viso šalyje sunaudota 490 tūkst. tonų (nemaža dalis plieno buvo reeksportuota). Naujoji gamykla galėtų patenkinti apie 25 proc. Lietuvos plieno poreikio.

Gamykloje plieno lydymui bus naudojama elektrinė krosnis, kurios pagrindinė žaliava yra juodojo metalo laužas. Šiuo metu beveik visas Lietuvoje surinktas metalo laužas keliauja traukinių vagonais ar laivais į užsienio plieno liejyklas. 2008 m. Lietuvoje susidarė apie 571 tūkst. tonų juodojo metalo laužo, o pagal jo eksportą Lietuva stipriai lenkia savo kaimynes. Tai suprantama, nes kitose valstybėse didžioji dalis laužo sunaudojama savo plieno lydymo gamyklose. Pavyzdžiui, Latvija pagal metalo laužo eksportą tris kartus nusileidžia Lietuvai, nes vietinį susidariusį metalo laužą sunaudoja vienintelė Pabaltijo šalyse „Liepajas Metalurgs“ plieno lydymo gamykla, pagaminanti apie 630 tūkst. tonų plieno per metus.

Tad naujajai gamyklai Lietuvoje tikrai nepritrūks žaliavos plienui lieti, žinoma, jeigu ji sugebės mokėti konkurencingą kainą. Be to, tokia gamykla būtų naudinga tiek metalo laužą priduodantiems asmenims, tiek ir jį superkančioms įmonėms, nes mažėtų sąnaudos, patiriamos dabar išvežant laužą į užsienio liejyklas.

Kol kas dar nėra apsispręsta dėl naujosios gamyklos vietos, tačiau savaime suprantama, kad ji turės atsirasti infrastruktūriškai patogiame taške, kuriame būtų geležinkelio atšaka, prieinamos visos svarbiausios komunikacijos (vien elektros poreikis bus milžiniškas). Konkurencija tarp Lietuvos miestų turėtų būti arši, siekiant pritraukti šį projektą, dar ir dėl to, kad bus sukurta nemažai darbo vietų, tai yra labai aktualu mūsų šaliai. Be to, Lietuvoje plieno suvartojimas vienam gyventojui yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, tad ilguoju laikotarpiu plieno poreikis turėtų augti.

Šaltinis: Eurostat, 2007

Tadas Povilauskas

Medicinos ir farmacijos produktų eksportas auga kaip ant mielių

Medicinos ir farmacijos produktų eksportas jau penkioliktą ketvirtį iš eilės paauga palyginus su praėjusiais metais. Nors ir sulėtėjusiais tempais, trečiąjį šių metų ketvirtį eksportas vėl ūgtelėjo 19 proc. ir siekė 140 mln. Lt.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Didžiąją dalį eksporto sudaro ne vietinės kilmės produkcijos reeksportas, tačiau ir Lietuvoje esantiems gamintojams sekasi gana neblogai. Neseniai skelbta, jog Lietuvos biofarmacijos lyderė "Sicor Biotech", priklausanti tarptautinei farmacijos bendrovei „Teva“, priima naujų darbuotojų bei ilgina darbo savaitę. Įmonės apyvarta pirmąjį pusmetį viršijo 52 mln. Lt ir paaugo net 49 proc. palyginus su praėjusiais metais. Panašių augimo tempų tikimasi ir kitąmet. Sėkminga „Sicor Biotech“ veikla prisideda prie lietuviškos produkcijos eksporto, nes 70 proc. preparatų realizuojama užsienyje. Praplėsti gamyklos pajėgumus bendrovė žada iki 2011 metų.

Vaidotas Rūkas

Lietuvos ūkininkai vieni iš pirmųjų pajaus pasaulinės ekonomikos atsigavimą

Daugumos žemės ūkio ir gyvulininkystės produktų kainos yra tarptautinės, kitaip tariant, beveik daugeliu atveju laisvai nustatomos tarptautinėje rinkoje. Atsigaunant pasaulio ekonomikai auga ne tik žaliavų, bet ir žemės ūkio produktų paklausa, o tai stumia kainas aukštyn. Tad ir Lietuvos ūkininkai, auginantys laisvai prekiaujamas kultūras, netruks pajausti šių kultūrų kainų atsigavimo. Pasaulinės pieno supirkimo kainos kyla jau kelis mėnesius, todėl tai neišvengiamai paliečia ir Lietuvos rinką. Būtent pienas yra pagrindinė Lietuvos ūkininkų gamybos prekė, todėl spalį 21 proc. paaugusios pieno supirkimo kainos yra išties gera naujiena ūkininkams. Pieno supirkimo kainoms Lietuvoje augant trečią mėnesį iš eilės, jos jau pasistiebė 30 proc. nuo liepos mėnesio, kai buvo fiksuotas žemiausias pieno kainų supirkimo lygis. Nors kylančios pieno supirkimo kainos reiškia atitinkamai didesnes sąnaudas pieno perdirbėjams, tačiau pieno perdirbėjai, tikėtina, dalį supirkimo kainų padidėjimo sugebės perkelti vartotojams, o pastarųjų perkamosios galios, dabartiniame defliaciniame kontekste, tai netūrėtų reikšmingiau paveikti.

Šaltinis: Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras

Tomas Krakauskas

Rugsėjo mėnesį Lietuvos eksporto apimtys buvo didžiausios nuo metų pradžios

Vakar Statistikos departamentas paskelbė Lietuvos užsienio prekybos devynių mėnesių duomenis. Lietuvos eksportas didėjo trečią mėnesį iš eilės. Lyginant su rugpjūčio mėn. eksportas augo net 9 proc. ir siekė 3,6 mlrd. litų, importas padidėjo 3 proc. ir buvo 4 mlrd. litų. Eksportui augant greičiau nei importui užsienio prekybos deficitas taip pat mažėjo. Jis rugsėjį siekė 372 mln. litų ir buvo 74 proc. mažesnis nei pernai tuo pačiu laikotarpiu arba 179 mln. litų mažesnis nei praeitą mėnesį. Ypač džiugina, kad lietuviškos kilmės prekių eksporto augimo tempas buvo spartesnis nei bendras eksporto augimo tempas ir siekė 9,3 proc. (be mineralinių produktų padidėjo 15,4 proc.).

Šaltinis: Statistiko departamentas

Tomas Krakauskas

Mokesčių našta Lietuvoje – viena mažiausių Europos Sąjungoje

Konkurencingumo tyrime (The Global Competitiveness Report 2009-2010 © 2009 World Economic Forum), kaip didžiausią trukdį verslui, mokesčių tarifus lietuviai įvardija antroje vietoje. Ne ką teatsilieka ir mokesčių reguliavimo problema. Tačiau kad ir kaip būtų keista Lietuvos gyventojams, mokesčiai Lietuvoje – bene mažiausi visoje Europos Sąjungoje. Atskiram mokesčių tarifui galima surasti mažesnį atitikmenį kitoje ES šalyje, tačiau bendra mokesčių našta Lietuvą pralenkia vos dvi šalis.

Šaltinis: Eurostat, 2008

Anot „Doing business“ tyrimo, mokesčių mokėjimo srityje Lietuva užima gan žemoką 57 vietą pasaulyje, buhalteriams praleidžiant 166 valandas skaičiuojant ir mokant mokesčius. Turėdama nedidelę mokesčių naštą ir supaprastinusi šias procedūras, Lietuva galėtų tapti tikrai patrauklia šalimi užsienio investuotojams. Džiugu tai, kad Ūkio ministerija skiria tam dėmesio, įvardijusi savo ketinimus "skatinimo plane". Tikėkimės, jog aprašyti ketinimai netruks virsti darbais.

Vaidotas Rūkas

Pastarąją savaitę VILIBOR mažėjimas įgavo pagreitį

Šešių mėnesių Lietuvos tarpbankinė palūkanų norma (VILIBOR), kuria dažnu atveju remiamasi nustatant litais išduodamų paskolų palūkanų dydį, nuosekliai mažėja jau nuo liepos pradžios. Pastarąjį mėnesį mažėjimas buvo itin reikšmingas. VILIBOR nukrito nuo 8,21 proc. iki 7,41 proc., o vien per pastarąją savaitė sumažėjo 0,64 procentinio punkto. Iš Lietuvos banko duomenų apie išduotas paskolas litais rugsėjo mėnesį, nesunku paskaičiuoti, kad 1 procentinio punkto VILIBOR sumažėjimas apytiksliai 170 mln. litų sumažina gyventojų ir verslo mokamų palūkanų naštą per metus. Sunku pasakyti, kas labiausiai nulėmė tokį spartų VILIBOR sumažėjimą per paskutinį mėnesį, tačiau priežastis galima būtų išskirti bent tris. Pirma, tai bendras Lietuvos valstybės rizikos premijos sumažėjimas,dėl viešųjų finansų konsolidavimo. Antra, kiek aprimusi situacija Latvijoje dėl paskolų iš TVF ir ES gavimo. Vakarykštis pirminis Latvijos seimo pritarimas dėl 2010 metų biudžeto nuramino rinkas. Trečia, mano nuomone, pagrindinė priežastis lėmusi tokį VILIBOR pokytį yra augantis bankų likvidumas. Gyventojams ir verslui atiduodant paskolas ir neimant naujų, o indėlių kiekiui išliekant stabiliam, bankai susiduria su pertekliniu litų kiekiu. Labai realu, kad Lietuvoje netrukus pradėsime matyti tokią situaciją, kurią kitose Centrinės ir Rytų Europos valstybėse jau buvo galima matyti trečio ketvirčio pradžioje: mažėjančios paskolos lems mažesnes bankų pajamas iš paskolų palūkanų, todėl bankai bus priversti mažinti indėlių palūkanas, kartu mažės ir VILIBOR. Neatmestina, kad bankai artimiausiu metu taip pat pradės didinti skolinimo tempus, siekdami stabdyti pajamų iš paskolų palūkanų mažėjimą.

Šaltinis: Lietuvos bankas

Tomas Krakauskas

Suteiktas didelis postūmis rizikos kapitalo fondų plėtrai Lietuvoje

Lietuvos mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ) ateinančiais metais turėtų sulaukti nemažo dviejų rizikos kapitalo (angl.venture capital) fondų, kuriuos Europos investicijų fondas (EIF) pasirinko pagal JEREMIE iniciatyvą, dėmesio. Išrinktaisiais fondų valdytojais tapo „BaltCap“ ir „LitCapital“, kuriems EIF, galutinai pasirašius sutartis, skirs po 14 mln. eurų, arba 70 proc. būsimų fondų lėšų (likusias lėšas valdytojai pritrauks iš privačių investuotojų). Tad mažiausiai 40 mln. eurų vien šios iniciatyvos pagrindu per ateinančius kelerius metus pasieks augimo stadijoje esančias ir finansavimo spartesniam augimui ieškančias Lietuvos įmones. Reiktų pabrėžti, kad šie fondai investuos į MVĮ išpirkdami naujai išleidžiamas akcijas arba kitus nuosavybės požymių turinčius ekvivalentus, todėl didės nuosavų lėšų dydis įmonėse. Toks finansavimo pritraukimas leis joms ne tik jaustis saugiau, bet kartu ir papildomai lengviau gauti paskolų, reikalingų plėtrai, iš bankų ar kitų kredito institucijų. Finansavimo turėtų sulaukti daugiausia perspektyvų turinčios 20-30 Lietuvoje veikiančių įmonių. Beje, rizikos kapitalas paprastai atneša ne tik papildomų lėšų į įmones, bet ir stiprias valdytojų komandos žinias ir sukauptą patirtį.

Apskritai, rizikos kapitalo fondų veiklos intensyvumas ir jų skaičius šalyje rodo visos kapitalo sistemos išsivystymą bei jos brandumą. Šiuo metu Lietuvoje nėra vietinių valdymo komandų, kurios turėtų įsteigusios rizikos kapitalo fondus, investuojančius vien į Lietuvos MVĮ. Galima atrasti tik kelis Estijos ir Švedijos rizikos kapitalo fondus, tokius kaip „BaltCap“, „Askembla“, SEB Venture Capital“, kurių investicijos tik retkarčiais užklysta į Lietuvą. Praėjusių metų statistika liūdina – Lietuvoje nebuvo atlikta nė viena privataus kapitalo (rizikos kapitalas yra vienas iš privataus kapitalo porūšių) fondų investicija, kai Latvijos įmonės sulaukė 63 mln. eurų, o Estija 14 mln. eurų tokių investicijų. Tad reiktų pasidžiaugti, kad ateinančiais metais ši statistika keisis kardinaliai, o kartu augs ir visos mūsų šalies kapitalo rinkos branda.


Šaltinis: European Private Equity&Venture Capital Association

Tadas Povilauskas

Skolų našta lietuviams nuo metų pradžios sumažėjo 7 mlrd. Lt

Pirmadienį rašėme, jog bankų išorės įsipareigojimai per 9 mėnesius sumažėjo daugiau nei 4 mlrd. Lt. Iš tiesų, žiūrėdami vien į šį skaičių, negalima teigti, jog tai gerai ar blogai, tačiau bendrame bankinės veiklos kontekste tai turėtų būti labiau teigiamas pokytis. Iki pat 2009 metų Lietuvos bankai suteikdavo gerokai daugiau paskolų nei surinkdavo indėlių, todėl likusias lėšas „atsiųsdavo“ motininiai Skandinavijos bankai. Pinigai „iš šalies“ buvo ne tik investuoti į pajamas nešantį turtą, bet ir tiesiog suvartoti siekiant trumpalaikės naudos. Tai sukėlė infliaciją, gerovės iliuziją, nes ekonomika augo ne pagal savo galimybes. Atsirado didžiulis disbalansas tarp to, ką pasiskoliname ir kiek sutaupome. 2008 metų lapkritį paskolų portfelis siekė 72 mlrd. Lt, indėlių beveik dvigubai mažiau – 38 mlrd. Lt. Paskolų ir indėlių santykis pasiekė net 190 proc. DB duomenimis tuo pačiu laikotarpiu Latvijoje šis santykis buvo 300 proc., Estijoje – panašus į Lietuvos. Iš duomenų matyti, jog didžiausius disbalansus turėjusios šalys patyrė smarkiausią nuosmukį.



Šaltinis: KBC Securities

Paskolų portfeliui susitraukus 7 mlrd. Lt, o indėliams padidėjus 550 mln. Lt per 2009metus, santykis tarp paskolų ir indėlių skausmingai, tačiau neišvengiamai normalizuojasi. Prognozės nėra dėkingas dalykas, tačiau realu, kad paskolų portfelis turėtų sumenkti dal bent keliais milijardais litų, kad priartėtų prie ES ir kitų besivystančių šalių vidurkio. Tuomet bus galima lengviau atsikvėpti, nes pinigai iš rinkos nebus išimami, o pinigų kiekis galės nustoti mažėjęs, šiuo metu verčiantis trauktis Lietuvos ekonomiką dar smarkiau.



Šaltinis: www.lba.lt

Vaidotas Rūkas

Situacija pagrindinėse Lietuvos eksporto rinkose nuosekliai gerėja

Praeitą savaitę rašėme, jog ekonomikos nuosmukis Lietuvoje baigėsi, tačiau sekantis klausimas yra paprastas - kada ir kokie veiksniai leis tikėtis atsigavimo?

Pagrindinės keturios komponentės, sudarančios BVP yra: vartojimas, investicijos į kapitalo formavimą, valstybės išlaidos bei grynasis eksportas. Nuo minėtų komponenčių pokyčio priklauso ir šalies ekonomikos būklė. Mažmeninė prekyba, atspindinti gyventojų vidaus vartojimą, pastaruoju metu nors ir stabilizavosi, tačiau kažin ar pagyvės augant nedarbui ir mažėjant atlyginimams. Panaši situacija ir su valstybės išlaidomis bei investicijomis, todėl plačiau apie tai nerašysiu.

Iš to, ką jau paminėjau, matosi, jog artimiausiu metu vis didesnė reikšmė Lietuvos ekonomikos būklei turės eksportas. Lietuva yra atvira ekonomika, jos užsienio prekyba sudaro daugiau nei 100 proc. BVP, todėl atsigaunančios pagrindinės Lietuvos eksporto rinkos yra gera naujiena. Beje, šiandien Europos komisija pranešė, kad kitąmet tikisi didesnio ekonomikos augimo euro zonoje nei anksčiau. Euro zoną paminėjau neatsitiktinai, nes būtent ji yra didžiausia Lietuvos eksporto rinka, ten Lietuva pagal šių metų 9 mėnesių duomenis nukreipia 27 proc. savo eksporto (nepainioti su visa ES, kur Lietuvos eksportas yra 65 proc.). Kitos rinkos pagal dydį atrodo taip: Baltijos šalys 17 proc. , Rusija 13 proc., Centrinė Europa 8 proc.

Vienas iš geriausių ekonominių rodiklių, stipriai koreliuojantis su BVP ir leidžiantis iš anksto identifikuoti ekonomikos būklę, yra pirkimo vadybininkų indeksas (anlg. PMI - purchasing managers index). Šis pramonės pasitikėjimą parodantis indeksas interpretuojamas gana paprastai: kai jo reikšmė viršija 50 – pramonė auga, kai mažesnė – smunka.

Apačioje pateikiu pagrindinių Lietuvos eksporto regionų pramonės pasitikėjimo rodiklių dinamiką. Išvada gana akivaizdi – situacija pagrindinėse Lietuvos eksporto rinkos nuosekliai gerėja jau kelis mėnesius (tamsiai mėlyna linija).

Euro zona

Šaltinis: Danske markets

Rusija



Šaltinis: Danske markets

Centrinės Europos šalys



Šaltinis: Danske markets

Tomas Krakauskas